Viešoje erdvėje vėl užvirė ginčas dėl skurdo. Vieni akcentuoja, kad Lietuva pagal skurdo rizikos lygį atrodo labai blogai. Kiti atsako, kad Lietuva nėra skurdžiausia Europos Sąjungos šalis, kad ekonomika stipriai augo, o skurdo rizikos rodiklis yra santykinis ir todėl gali rodyti paradoksus.
Abi pusės turi dalį tiesos. Bet problema prasideda tada, kai iš dalinės tiesos padaroma patogi politinė išvada: esą kalbėti apie aukštą skurdo rizikos lygį reiškia menkinti Lietuvos progresą.
Ne. Tai reiškia matuoti, kam tas progresas atiteko, o kas liko paraštėse.
Taip, skurdo rizikos rodiklis yra santykinis. Bet tai nėra jo brokas
Eurostato skurdo rizikos lygis skaičiuojamas kaip dalis žmonių, kurių ekvivalentinės disponuojamosios pajamos po socialinių pervedimų yra mažesnės nei 60 proc. nacionalinės medianos. Eurostatas pats pabrėžia, kad šis rodiklis nematuoja turto ar viso skurdo patyrimo; jis matuoja mažas pajamas, palyginti su kitais tos pačios šalies gyventojais.
Tai svarbi pastaba. Bet ji nereiškia, kad rodiklis „absurdiškas“. Santykinis skurdas nėra išgalvotas skurdas. Jis klausia ne tik to, ar žmogus fiziškai išgyvena, bet ir to, ar jo pajamos leidžia gyventi pagal minimaliai priimtiną tos visuomenės standartą: susimokėti už būstą, šildymą, transportą, vaistus, ryšį, vaikų ugdymą, bent minimalų socialinį gyvenimą.
Modernioje Europos valstybėje skurdas nėra vien kalorijų ir pastogės klausimas. Tai ir dalyvavimo visuomenėje klausimas.
Teisinga sakyti: Lietuva nėra blogiausia pagal visus rodiklius
Čia oponentai teisūs: teiginys „Lietuva yra skurdžiausia ES šalis“ be paaiškinimo yra per platus. Pagal platesnį AROPE rodiklį — skurdo arba socialinės atskirties riziką — 2025 m. blogiausiai ES atrodė Bulgarija, Graikija ir Rumunija. AROPE apima ne vien pajamų skurdo riziką, bet ir sunkų materialinį bei socialinį nepriteklių, taip pat gyvenimą labai mažo darbo intensyvumo namų ūkyje.
Pagal sunkų materialinį ir socialinį nepriteklių 2024 m. aukščiausi rodikliai buvo Rumunijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje. Šis rodiklis matuoja priverstinį negalėjimą sau leisti bent 7 iš 13 dalykų, tokių kaip netikėtos išlaidos, šiltas būstas, tinkamas maistas, drabužiai, internetas, socialinis susitikimas ar savaitės atostogos.
Todėl tiksli formuluotė turėtų būti tokia:
Lietuva nėra skurdžiausia ES pagal visus skurdo ir gerovės rodiklius, bet Lietuva yra viena prasčiausiai atrodančių ES šalių pagal santykinio pajamų skurdo riziką.
Tai nėra Lietuvos menkinimas. Tai tikslesnis sakinys.
Bet „rodiklis santykinis“ nereiškia „problema netikra“
2025 m. Lietuvoje skurdo rizikos lygis siekė 22,6 proc. Tai reiškia, kad apie 653 tūkst. gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Riba buvo 699 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1468 eurai šeimai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų.
Tai nėra tik akademinė eilutė lentelėje. Už jos yra konkrečios grupės: senjorai, žmonės su negalia, bedarbiai, vieni gyvenantys žmonės, vieni vaikus auginantys tėvai.
2025 m. skurdo rizikos lygis tarp 65 metų ir vyresnių žmonių siekė 39,2 proc., o vidutinė senatvės pensija sudarė tik 85,4 proc. skurdo rizikos ribos. Tarp bedarbių skurdo rizikos lygis siekė 62 proc., tarp senatvės pensininkų — 43,3 proc., tarp dirbančiųjų — 8,4 proc. Vieno suaugusiojo su išlaikomais vaikais namų ūkiuose skurdo rizikos lygis buvo 33,2 proc.
Tai jau nėra „tik nelygybė“. Tai socialinės apsaugos, darbo rinkos ir pajamų adekvatumo klausimas.
Užimtumas būtinas. Bet vien užimtumo neužtenka
Vytauto Šilinsko tekste teisingai sakoma, kad didesnis užimtumas yra bendras tikslas. Žinoma. Nedarbas labai stipriai susijęs su skurdu. Darbas daugeliui žmonių yra geriausia apsauga nuo skurdo.
Bet čia būtina sustoti ir nepadaryti per greitos išvados.
Pirma, dalis skurstančiųjų negali tiesiog „įsidarbinti daugiau“: senjorai, sunkesnę negalią turintys žmonės, slaugantys artimuosius, kai kurie vieniši tėvai su mažais vaikais, žmonės regionuose be realaus transporto ir paslaugų.
Antra, net dirbantis žmogus ne visada yra saugus nuo skurdo. Lietuvoje žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,4 proc. dirbančiųjų. Tai reiškia, kad problema nėra vien „nedirba“. Kartais problema yra: dirba, bet už per mažą atlygį; dirba nepilnu etatu ne savo noru; dirba, bet išlaiko vaikus; dirba, bet iš pajamų pirmiausia sumoka būstą, transportą ir skolas.
Trečia, užimtumas gali sumažinti skurdą tik tada, kai darbas yra prieinamas ir apsimoka: kai yra vaikų priežiūra, transportas, sveikatos paslaugos, priklausomybių gydymas, skolų valdymas, reali pagalba žmonėms su negalia ir regioninės darbo vietos. Be šito „eikite dirbti“ tampa ne politika, o moralizavimu.
Viena dirbanti mama už MMA — labai geras testas
Paimkime paprastą pavyzdį: viena mama dirba pilnu etatu už minimalią algą ir augina vaiką.
2026 m. MMA Lietuvoje yra 1153 eurai bruto. Taikant standartinį NPD, MMA „į rankas“ yra apie 847 eurai; VMI nurodo, kad nuo 2026 m. maksimalus mėnesio NPD yra 747 eurai, kai darbo pajamos neviršija 1153 eurų. Vaiko pinigai 2026 m. — 129,5 euro per mėnesį.
Pagal 2025 m. skurdo rizikos ribą vienam asmeniui — 699 eurus — vieno suaugusiojo ir vieno vaiko iki 14 metų riba būtų:
699 × 1,3 = 909 eurai.
Mama su MMA ir vaiko pinigais turėtų apie:
847 + 129,5 = 976,5 euro.
Ji būtų virš ribos maždaug 67 eurais. Tik 67 eurais. Ir tik jeigu vaikas mažas.
Jeigu vaikas 14 metų ar vyresnis, skurdo rizikos riba būtų:
699 × 1,5 = 1048,5 euro.
Tada ta pati dirbanti mama jau būtų žemiau ribos.
Jeigu mama augina du vaikus iki 14 metų, riba būtų:
699 × 1,6 = 1118,4 euro.
Pajamos su MMA ir dviem vaiko išmokomis būtų apie:
847 + 259 = 1106 eurai.
Vėl žemiau ribos.
Čia svarbi detalė: tai iliustracinis skaičiavimas pagal naujausiai paskelbtą skurdo rizikos ribą ir 2026 m. pajamų dydžius. Oficiali statistika skaičiuojama pagal konkrečių metų pajamas. Bet esmės tai nekeičia: net pilnu etatu dirbanti mama už MMA gali būti ties skurdo rizikos riba arba žemiau jos.
Tai nėra tinginystės problema. Tai struktūrinė problema.
Socialinės išmokos nėra šiukšlės. Jos jau dabar laiko žmones virš vandens
Viešoje diskusijoje dažnai girdime panieką socialinei paramai. Bet duomenys rodo ką kita.
Neskaičiuojant socialinių išmokų, išskyrus senatvės ir našlių pensijas, bendras skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2025 m. padidėtų nuo 22,6 proc. iki 31,1 proc. Vieno suaugusiojo su vaikais namų ūkiuose poveikis dar didesnis: be išmokų jų skurdo rizikos lygis šokteltų nuo 33,2 proc. iki 50,2 proc.
Tai reiškia, kad socialinės išmokos nėra „pinigų mėtymas“. Jos yra mechanizmas, kuris dalį vaikų, vienišų tėvų ir pažeidžiamų šeimų išlaiko bent kiek arčiau normalaus gyvenimo standarto.
Klausimas nėra „išmokos ar darbas“. Rimta politika turi atsakyti: kaip padaryti, kad darbas apsimokėtų, o žmonės, kurie dėl amžiaus, negalios, priežiūros pareigų ar regioninės atskirties negali konkuruoti darbo rinkoje, nebūtų nustumti į nuolatinį skurdą.
Krizė nėra skurdo mažinimo priemonė. Bet tai nieko neįrodo prieš rodiklį
Dažnas argumentas skamba taip: per krizę skurdo rizikos lygis gali sumažėti, nes sumažėja vidurinės pajamos, todėl daugiau žmonių „susilygina žemyn“. Taip, toks paradoksas įmanomas. Tai realus santykinio rodiklio ribotumas.
Bet čia daroma klaidinga išvada. Tai nėra įrodymas, kad rodiklis bevertis. Tai įrodymas, kad vieno rodiklio negalima naudoti vieno. Reikia kartu žiūrėti į realias pajamas, materialinį nepriteklių, AROPE, būsto išlaidų naštą, skurdo gylį, užimtumą ir pajamų pasiskirstymą.
Jeigu termometras nerodo kraujospūdžio, mes jo neišmetame. Mes tiesiog nenaudojame jo vieno visai diagnozei.
Skurdo rizikos rodiklis parodo, ar dalis visuomenės neatsilieka nuo medianinio gyvenimo standarto. Materialinio nepritekliaus rodiklis parodo, ko žmonės realiai negali sau leisti. AROPE sujungia kelias dimensijas. Visi šie rodikliai reikalingi.
„Tai naudinga priešiškoms valstybėms“ — blogas argumentas demokratijai
Vienas pavojingiausių argumentų šioje diskusijoje yra mintis, kad kalbos apie skurdą džiugina priešiškas valstybes ar propagandą.
Taip, priešiška propaganda gali išnaudoti Lietuvos problemas. Bet ji gali išnaudoti bet ką: kainas, emigraciją, korupciją, švietimą, sveikatos apsaugą, nelygybę. Iš to neseka, kad apie šias problemas reikia kalbėti mažiau.
Priešingai: geriausia apsauga nuo propagandos yra ne nutylėjimas, o tikslumas. Reikia sakyti visą sakinį:
Lietuva padarė didelę ekonominę pažangą, nėra blogiausia ES pagal visus gerovės rodiklius, bet turi labai aukštą santykinio pajamų skurdo riziką, ypač tarp senjorų, žmonių su negalia, bedarbių, vienų gyvenančių asmenų ir vienų vaikus auginančių tėvų.
Tai nėra antivalstybinė žinutė. Tai brandžios valstybės kalba.
Ką daryti? Ir svarbiausia — už ką?
Čia galima rasti bendrą pagrindą. Taip, reikia daugiau užimtumo. Taip, reikia mažinti kliūtis dirbti: transportą regionuose, vaikų priežiūros trūkumą, priklausomybes, skolas, sveikatos problemas, įgūdžių stoką. Taip, savivaldybės, Užimtumo tarnyba, NVO ir darbdaviai gali padaryti daugiau.
Bet šioje vietoje dažnai sustojama per anksti. Pasakoma: „reikia daugiau pagalbos“, „reikia daugiau paslaugų“, „reikia daugiau darbo vietų“, „reikia stiprinti NVO“, „reikia didinti pensijas“, „reikia padėti žmonėms grįžti į darbo rinką“. Visa tai tiesa. Bet tada būtina užduoti nepatogų klausimą:
už ką?
Nes vaikų priežiūra kainuoja. Socialiniai darbuotojai kainuoja. Priklausomybių gydymas kainuoja. Regioninis viešasis transportas kainuoja. Individuali pagalba ilgalaikiams bedarbiams kainuoja. Didesnės pensijos ir negalios išmokos kainuoja. Būsto kompensacijos kainuoja. Kokybiškos viešosios paslaugos nėra sukuriamos vien geru noru ir gražiais lozungais.
Lietuvos problema yra ne tik tai, kad mes ne visada gerai panaudojame pinigus. Problema ir ta, kad valstybė jų surenka per mažai tam socialinės apsaugos ir viešųjų paslaugų lygiui, kurio iš jos tikimės. Europos Komisija tiesiai rašo, kad Lietuvos gebėjimą teikti prieinamas ir kokybiškas viešąsias paslaugas riboja mažos mokestinės pajamos, o Lietuvos mokestinės pajamos kaip BVP dalis išlieka tarp mažiausių ES. Komisija taip pat nurodo, kad socialinės apsaugos ir sveikatos finansavimas Lietuvoje yra apie du trečdaliai atitinkamų ES vidurkių.
2024 m. Lietuvos mokesčių ir socialinių įmokų santykis su BVP pagal OECD siekė 33,1 proc., kai OECD vidurkis buvo 34,1 proc. Tuo metu Eurostatas skelbia, kad ES mokesčių ir socialinių įmokų santykis su BVP 2024 m. siekė 40,4 proc. Kitaip tariant, Lietuva nori skandinaviškesnių paslaugų, bet ilgą laiką bandė jas finansuoti gerokai kuklesne mokestine baze.
Dar aiškiau tai matyti socialinėje apsaugoje. 2022 m. socialinės apsaugos išlaidos ES sudarė 27,9 proc. BVP, o Lietuva buvo tarp šalių, kuriose jos nesiekė 17 proc. BVP. Kai paskui stebimės, kodėl senjorų, žmonių su negalia ar vienų vaikus auginančių tėvų skurdo rizika tokia aukšta, atsakymas nėra mistinis: mūsų perskirstymo sistema per silpna.
Todėl skurdo mažinimo diskusija Lietuvoje turi pagaliau tapti ne tik diskusija apie „aktyvinimą“, bet ir apie fiskalinį pajėgumą. Kitaip sakant: ar mes, kaip visuomenė, sutinkame susimokėti už valstybę, kurios patys reikalaujame?
Užimtumas be perskirstymo neišspręs skurdo
Didesnis užimtumas yra būtinas, bet jis negali būti vienintelis atsakymas. Ši idėja patraukli, nes leidžia kalbėti apie skurdą be mokesčių temos: daugiau žmonių dirbs, biudžetas gaus daugiau pajamų, socialinių išmokų reikės mažiau, ir problema išsispręs. Dalis tiesos čia yra.
Bet tik dalis.
Pirma, dalis žmonių negali tiesiog „įsidarbinti“: senjorai, sunkesnę negalią turintys žmonės, slaugantys artimuosius, žmonės su priklausomybėmis, vieniši tėvai su mažais vaikais, regionų gyventojai be realaus transporto. Jiems reikia ne moralinio raginimo, o paslaugų, pajamų apsaugos ir individualios pagalbos.
Antra, net dirbantis žmogus nebūtinai išvengia skurdo. Jeigu žmogus dirba už MMA, augina vaiką, moka už būstą, šildymą, transportą ir maistą, jis gali būti labai arti skurdo rizikos ribos. Tai nėra tinginystės problema. Tai mažų pajamų, nepakankamų išmokų ir brangių būtinųjų išlaidų problema.
Trečia, pats grįžimas į darbo rinką dažnai kainuoja. Žmogui gali reikėti gydymo, psichologinės pagalbos, priklausomybių programos, vaikų priežiūros, transporto, skolų restruktūrizavimo, perkvalifikavimo. Jeigu šių paslaugų nėra, „eik dirbti“ tampa ne socialine politika, o komentaru feisbuke.
OECD 2025 m. Lietuvos ekonominėje apžvalgoje taip pat pabrėžia, kad dėl didelės bedarbių skurdo rizikos Lietuvoje beveik nėra erdvės didinti paskatas dirbti mažinant nedarbo išmokas: jos ir taip yra arti skurdo ribos, o vėliau mažėja ir galioja ribotą laiką. Vadinasi, kelias į užimtumą turi eiti ne per dar didesnį spaudimą skurdžiausiems, o per realias paslaugas ir geriau veikiančią darbo rinką.
Lietuvoje reikia ne šiaip „didesnių mokesčių“, o protingesnio socialinio kontrakto
Čia reikia būti tiksliems. Argumentas nėra toks: „tiesiog pakelkime visiems mokesčius ir viskas išsispręs.“ Taip nebus. Blogai sukonstruoti mokesčiai gali mažinti paskatas dirbti, skatinti šešėlį, smaugti mažas pajamas gaunančius žmones ir kurti dar daugiau nepasitikėjimo.
Bet taip pat netiesa, kad Lietuva gali rimtai mažinti skurdą be papildomų stabilių pajamų. Negalima vienu metu reikalauti mažesnio skurdo, geresnių paslaugų, didesnių pensijų, stipresnės gynybos, mažesnių eilių sveikatos sistemoje, geresnio švietimo ir mažesnių mokesčių. Tai aritmetiškai nesueina.
Todėl reikalinga ne abstrakti „mokesčių didinimo“ kampanija, o naujas socialinis kontraktas:
daugiau surenkame — bet aiškiai pasakome, kam; daugiau perskirstome — bet matuojame rezultatą; daugiau reikalaujame iš valstybės — bet ir patys pripažįstame, kad viešosios paslaugos nėra nemokamos.
Čia yra ir kultūrinė problema. Lietuvoje labai daug žmonių mokesčius suvokia kaip pinigus, kuriuos „valdžia atima“. Jie daug rečiau mato mokesčius kaip bendrą draudimo sistemą: nuo ligos, senatvės, negalios, nedarbo, vaiko auginimo, vienatvės, regioninės atskirties. Kol perskirstymas suprantamas tik kaip „mano pinigus atiduos kažkam kitam“, tol bus sunku paaiškinti, kodėl skurdo mažinimas yra ne labdara, o visuomenės stabilumo investicija.
Nes perskirstymas naudingas ne tik tiems, kurie šiandien gauna išmokas. Jis naudingas ir vidurinei klasei. Mažesnis skurdas reiškia mažiau socialinės įtampos, geresnę vaikų sveikatą ir išsilavinimą, didesnį žmonių dalyvavimą darbo rinkoje, mažesnį nusikalstamumą, stipresnius regionus ir mažesnę emigracijos paskatą. Skurdas visuomenei kainuoja net tada, kai apsimetame, kad už jį nemokame.
Kur ieškoti pinigų?
Pirmas šaltinis — platesnė ir teisingesnė mokestinė bazė. Lietuva per daug remiasi darbo pajamų apmokestinimu ir per silpnai apmokestina kai kurias turto, kapitalo ir rentos formas. OECD pažymi, kad Lietuvoje menkai naudojami nekilnojamojo turto, turto ir paveldėjimo mokesčiai; iš jų surenkama apie 1,4 proc. BVP mažiau nei OECD vidutiniškai, o tokie mokesčiai laikomi mažiau žalingais ekonomikos augimui nei daugelis kitų.
Tai nereiškia, kad reikia apkrauti žmones, turinčius vienintelį mažos vertės būstą. Bet tai reiškia, kad brangus turtas, antras ar trečias būstas, spekuliacinis nekilnojamasis turtas, didelis paveldimas turtas ir kapitalo pajamos turi būti rimčiau įtraukti į bendrą valstybės finansavimą.
Antras šaltinis — mokestinių išimčių ir arbitražo mažinimas. Europos Komisija pabrėžia, kad Lietuvos sistema sudaro galimybių mokesčių arbitražui tarp darbo santykių, individualios veiklos ir kai kurių verslo formų. Kai panašios pajamos apmokestinamos skirtingai vien dėl teisinės formos, sistema tampa ne tik neteisinga, bet ir neefektyvi: žmonės ne tiek kuria vertę, kiek optimizuoja statusą.
Trečias šaltinis — šešėlio mažinimas. OECD nurodo, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje sudaro apie 20 proc. BVP, o PVM atotrūkis yra didesnis nei Estijoje ir Latvijoje. OECD siūlo toliau skaitmenizuoti PVM surinkimą, stiprinti mokesčių administravimą ir kartu mažinti mažų pajamų darbo apmokestinimą, kad formalus darbas apsimokėtų.
Ketvirtas šaltinis — didesnis gyventojų pajamų mokesčio progresyvumas, bet ne per mažas pajamas gaunančių sąskaita. Jeigu dirbantis žmogus už MMA vos perlipa skurdo rizikos ribą, jo papildomai spausti negalima. Priešingai, mažų ir vidutinių darbo pajamų apmokestinimą reikia derinti su NPD taip, kad darbas apsimokėtų. Didesnis indėlis turi ateiti iš aukštų pajamų, turto, kapitalo ir mažiau produktyvių rentos šaltinių.
Penktas šaltinis — aiškus pinigų susiejimas su rezultatais. Lietuvoje žmonės nepasitiki mokesčiais ir dėl to, kad ne visada mato grąžą. Todėl papildomos pajamos turi būti politiškai „pririštos“ prie labai konkrečių dalykų: vienišų tėvų apsaugos, negalios išmokų, socialinių darbuotojų, regioninio transporto, vaikų dienos centrų, priklausomybių gydymo, būsto kompensacijų, pensijų adekvatumo.
Ne „pakelkime mokesčius, o tada kada nors bus geriau“. O: štai papildomas pajamų šaltinis, štai kam jis skiriamas, štai rodikliai, pagal kuriuos po dvejų metų vertinsime, ar tai veikia.
Kokia turėtų būti reali skurdo mažinimo programa?
Normali skurdo mažinimo programa Lietuvoje turėtų turėti bent keturias dalis.
Pirma, darbo rinkos dalį: darbo vietos regionuose, transportas, vaikų priežiūra, perkvalifikavimas, individuali pagalba ilgalaikiams bedarbiams. Čia užimtumo argumentas teisingas. Bet jis turi būti paverstas paslaugomis, ne moralizavimu.
Antra, pajamų dalį: pensijų ir socialinių išmokų adekvatumas, negalios išmokos, vienišų tėvų apsauga, MMA ir NPD politika. Tikslas paprastas: pilnas etatas ir bazinės išmokos neturi palikti šeimos ties skurdo riba.
Trečia, paslaugų dalį: priklausomybių gydymas, psichikos sveikata, slauga, socialinis darbas, skolų konsultavimas, būsto pagalba. Be paslaugų žmogus dažnai negali pasinaudoti net tomis galimybėmis, kurios formaliai egzistuoja.
Ketvirta, mokestinę dalį: be jos pirmos trys dalys yra tik norų sąrašas. Reikia platesnės mokesčių bazės, mažiau išimčių, mažiau arbitražo, rimtesnio turto ir kapitalo apmokestinimo, geresnio šešėlio mažinimo ir aiškaus susitarimo, kad mažas pajamas gaunantys žmonės neturi finansuoti gerovės valstybės labiau nei tie, kuriems ekonominis augimas davė daugiausia.
Esminis politinis klausimas
Todėl klausimas nėra tik „ar Lietuvoje per daug skurdo?“. Atsakymas aiškus: taip, per daug.
Klausimas yra kitas:
ar mes norime valstybės, kuri realiai mažina skurdą, ar tik valstybės, kuri apie tai kalba?
Jeigu norime pirmosios, turime kalbėti apie mokesčius. Ne kaip apie bausmę sėkmingiems žmonėms. Ne kaip apie pinigų atėmimą. O kaip apie civilizuotos visuomenės kainą.
Nes skurdo mažinimas nėra nemokamas. Nemokamas yra tik apsimetimas, kad problema išsispręs pati.
Lietuvos progresas realus. Bet realus ir skurdas.
Blogiausia, ką galime padaryti, tai paversti šią diskusiją lojalumo testu: kas kalba apie skurdą — menkina Lietuvą; kas kalba apie progresą — neigia skurdą. Abu teiginiai neteisingi.
Rimta Valstybė turi sugebėti vienu metu pasakyti du dalykus:
Taip, Lietuva per tris dešimtmečius padarė milžinišką ekonominę pažangą.
Ir taip, per daug žmonių Lietuvoje vis dar gyvena per arti skurdo ribos arba žemiau jos.
Tai nėra prieštara. Tai ir yra tikroji diagnozė.