Šiuo metu laukiu atsakymo iš Danijos institucijų.
Pilietybės egzaminą jau išlaikėme, dokumentus pateikėme. Dabar belieka laukti ir tikėtis teigiamo sprendimo. Atrodytų, kad sunkiausia dalis jau atlikta: perskaityta daugiau kaip du šimtai puslapių medžiagos, išmokta Danijos istorija, politinė sistema, kultūra, visuomenės raida ir vertybiniai principai.
Tačiau tikrasis sunkumas prasideda ne egzamino salėje.
Jis prasideda tada, kai suvoki, ką šis sprendimas reiškia.
Danijoje gyvenu jau penkiolika metų. Dar beveik penkerius metus esu gyvenęs Švedijoje, šiek tiek dirbęs Norvegijoje. Todėl Skandinavija man nėra tik geografinė vieta, į kurią kadaise atvykau užsidirbti. Ji labai stipriai suformavo mano požiūrį į ekonomiką, politiką, mokesčius, darbo rinką, valstybės institucijas ir asmeninę atsakomybę.
Aš jaučiuosi esantis Danijos dalimi. Būtent todėl nebenoriu ja būti tik iš dalies.
Noriu ne tik gyventi, bet ir balsuoti
Vienas svarbiausių mano motyvų yra labai konkretus: noriu balsuoti Danijos parlamento – Folketingo – rinkimuose.
Aš čia gyvenu, dirbu, moku mokesčius, naudojuosi viešosiomis paslaugomis ir patiriu Danijos politinių sprendimų pasekmes. Šioje šalyje auga mano sūnus. Tačiau svarbiausiuose nacionaliniuose rinkimuose savo balso neturiu.
Man to balso trūksta.
Nenoriu būti vien ekonominis Danijos gyventojas – žmogus, kuris dirba, sumoka mokesčius ir grįžta namo. Noriu būti politiškai aktyvios visuomenės dalimi. Noriu turėti ne tik pareigų, bet ir visą politinę atsakomybę už šalį, kurioje gyvenu.
Danai rinkimuose dalyvauja labai aktyviai. Mano akimis, tai nėra atsitiktinumas. Žmonės balsuoja tada, kai jaučia, kad valstybė yra jų pačių kuriama sistema, o ne kažkieno svetima valdžia, kurią galima tik keikti virtuvėje ar socialiniuose tinkluose.
Šito lietuviams labai reikėtų pasimokyti.
Demokratija nėra paslauga, kurią valstybė suteikia piliečiui. Demokratija veikia tik tada, kai pats pilietis dalyvauja – kai jis balsuoja, domisi, reikalauja atsakomybės ir kartu prisiima atsakomybę už savo pasirinkimus.
Danija mane pakeitė
Negaliu sakyti, kad per penkiolika metų tapau danu ir nustojau būti lietuviu. Žmogaus tapatybė taip paprastai nepersijungia. Tačiau Danija neabejotinai mane pakeitė.
Aplink mane vis daugiau danų. Esu sutikęs daugybę gerų žmonių, kurie man padėjo sudėtingose situacijose – kartais konkrečiu veiksmu, kartais palaikymu, supratimu ar paprasčiausiu žmogišku padorumu. Su kai kuriais buvusiais kolegomis palaikau ryšį ir praėjus dešimčiai metų.
Tai nėra kažkokia oficiali integracijos programa. Tai kasdieniai santykiai, per kuriuos svetima šalis pamažu tampa sava.
Tam įtakos turėjo ir kitokia patirtis Norvegijoje. Ten kurį laiką dirbau aplinkybėmis, kurių nenorėčiau pernelyg romantizuoti – ne viskas buvo iki galo aišku ir tvarkinga. Pati Norvegija man paliko labai gerą įspūdį, tačiau jausmas, kad gyveni ar dirbi sistemos paraštėje, man nepatiko.
Nenoriu būti migrantas, kuris bando pergudrauti šalį, kurioje gyvena. Nenoriu naudotis sistema ir kartu ieškoti būdų ją apeiti. Jeigu pasirenku šalį, turiu priimti ne tik jos siūlomas galimybes, bet ir jos taisykles.
Galbūt būtent todėl Danijos pilietybė man svarbi ne vien kaip teisinis statusas. Ji reikštų, kad aš nebesu laikinas svečias, stebintis šalį iš šalies. Tampu vienu iš žmonių, atsakingų už tai, kokia ji bus.
Danija nėra bloga – ji tiesiog kitokia
Tarp ilgai Danijoje gyvenančių lietuvių vis dar sutinku žmonių, kuriems čia beveik viskas blogai. Blogi mokesčiai, blogos taisyklės, blogos institucijos, blogi danai. Tačiau kartais, klausydamasis tokios kritikos, imu galvoti, kad problema nebūtinai yra Danijoje.
Danija nėra tobula. Čia taip pat yra biurokratijos, politinių klaidų, nesąžiningų žmonių ir blogų darbdavių. Tačiau ji nėra bloga šalis. Ji tiesiog kitokia.
Jeigu žmogus nori gyventi Danijoje, bet kategoriškai nenori priimti daniškų taisyklių, socialinių normų ir vertybinių principų, galbūt ši šalis tiesiog nėra jam tinkama. Negalima reikalauti Danijos atlyginimų, socialinių garantijų ir viešųjų paslaugų, bet kartu pykti ant visos sistemos, kuri tas garantijas sukuria.
Man, pavyzdžiui, patinka Danijos mokesčių sistema. Ne todėl, kad mėgstu atiduoti savo uždirbtus pinigus. Man patinka jos logika ir tai, ką už sumokėtus mokesčius gauna visuomenė. Mano pasitikėjimas Danijos institucijomis yra didesnis negu Lietuvos institucijomis.
Tai nėra mokslinis tyrimas. Tai mano subjektyvi penkiolikos metų patirtis. Tačiau žmogaus santykį su valstybe galiausiai ir formuoja ne teorinės lentelės, o tai, kas atsitinka, kai jam realiai prireikia institucijos pagalbos.
Didžiulį skirtumą patyriau ir darbo rinkoje. Mano patirtimi, Lietuvoje vis dar per daug darbdavių į darbuotoją žiūri beveik kaip į pavaldų ir lengvai pakeičiamą darbo įrankį. Kartais – tiesiog kaip į vergą, kuris turi būti dėkingas vien už tai, kad gavo darbą.
Danijoje darbdavys tokio požiūrio sau leisti negali. Ne todėl, kad visi danų darbdaviai iš prigimties geri. Juos riboja darbo rinkos kultūra, profesinės sąjungos, kolektyvinės sutartys, darbuotojų mobilumas ir suvokimas, kad nepagarbiai elgiantis žmonės paprasčiausiai išeis.
Lietuvoje jie ir išėjo. Milžiniškas gyventojų skaičiaus sumažėjimas nėra vien didesnių atlyginimų Vakaruose pasekmė. Žmonės išvažiavo ir todėl, kad norėjo būti laikomi žmonėmis.
Egzaminas, kuriame svarbiausi ne visi atsakymai
Danijos pilietybės egzaminas nėra lengvas. Dabartiniame teste pateikiami 45 klausimai. Norint jį išlaikyti, reikia teisingai atsakyti bent į 36 klausimus.
Tačiau vien bendro teisingų atsakymų skaičiaus neužtenka.
Penki klausimai yra skirti vadinamosioms daniškoms vertybėms, ir bent į keturis iš jų privaloma atsakyti teisingai. Vadinasi, šioje dalyje galima padaryti tik vieną klaidą. Jeigu suklysi du kartus, egzamino neišlaikysi net ir tuo atveju, jeigu į visus kitus klausimus atsakysi teisingai.
Be to, šie penki klausimai nėra paimti iš mokomosios medžiagos. Jiems negalima pasiruošti tiesiog iškalus konkrečią vadovėlio pastraipą. Jie turi parodyti, ar žmogus supranta pagrindines šiuolaikinės Danijos visuomenės teisines ir vertybines ribas.
Vertybinė egzamino dalis nėra sudaryta iš Lietuvoje mėgstamų lojalumo patikrinimų, kuriuos būtų galima sutraukti į vieną klausimą: „Kieno Krymas?“
Atsakymas į šį klausimą, žinoma, svarbus. Krymas pagal tarptautinę teisę yra Ukrainos dalis. Tačiau vien teisingas atsakymas dar neparodo, kaip žmogus supranta demokratiją, asmens laisvę, lygybę, smurtą, religiją ar valstybės santykį su piliečiu. Jis veikiau patikrina geopolitinę orientaciją, o ne kasdienį moralinį ir pilietinį žmogaus pagrindą.
Danijos egzamino vertybiniai klausimai leidžiasi giliau į realų visuomenės gyvenimą. Ankstesniuose egzaminuose buvo klausiama, ar Danijos teisė reikalauja vyrams ir moterims už tokį patį darbą mokėti vienodą atlyginimą. Buvo tikrinama, ar žmogus žino, kad kritikuoti kito asmens religiją savaime nėra nusikaltimas. Taip vienu metu paliečiami lyčių lygybės, žodžio laisvės ir religijos santykio su sekuliaria valstybe principai.
Kituose klausimuose kalbėta apie priverstines santuokas, religinę prievartą, smurtą prieš moteris ir vadinamąsias perauklėjimo keliones, kai vaikas išvežamas į užsienį ir patenka į jo sveikatai ar raidai pavojingas sąlygas. Taip pat klausta apie seksualinio sutikimo amžių, LGBTI žmonių teises, demokratinių rinkimų apsaugą ir piliečių pasitikėjimą policija.
Tai nėra banalūs klausimai apie tai, ar žmogus moka pakartoti valstybės patvirtintą šūkį. Jie brėžia ribą tarp to, kas Danijoje laikoma asmenine laisve, ir to, kas jau laikoma prievarta.
Žmogus gali tikėti pasirinkta religija, tačiau negali kito žmogaus priversti sudaryti religinės santuokos. Jis gali laikytis savo kultūrinių tradicijų, tačiau tradicija nepateisina smurto prieš moterį ar vaiką. Tėvai turi teisę auklėti savo vaikus, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir nesuteikia leidimo išvežti vaiko į jo raidai pavojingas sąlygas. Žmogus gali nesutikti su kito gyvenimo būdu, tačiau lygybė prieš įstatymą nepriklauso nuo jo asmeninio pritarimo.
Būtent čia prasideda tikros šiuolaikinės moralės ir etikos dilemos. Ne abstrakčioje deklaracijoje, kad „mes palaikome vakarietiškas vertybes“, o konkrečioje situacijoje, kurioje susiduria religijos laisvė ir kito žmogaus teisė rinktis, tėvų autoritetas ir vaiko saugumas, kultūrinė tradicija ir lyčių lygybė, žodžio laisvė ir žmogaus noras nebūti kritikuojamam.
Danijos pozicija tokiais klausimais gana aiški: žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda prievarta prieš kitą žmogų. Įstatymas yra aukščiau už religinį ar šeimos autoritetą, o moters, vyro, vaiko ar seksualinės mažumos teisės negali priklausyti nuo to, ar dauguma jų gyvenimo būdui pritaria.
Žinoma, galima diskutuoti, ar visos daniškos vertybės tikrai gali būti sutrauktos į penkis uždaro tipo klausimus. Galima klausti, ar žmogaus įsitikinimus apskritai įmanoma patikrinti egzaminu. Teisingai pažymėtas atsakymo langelis dar negarantuoja, kad žmogus taip elgsis realiame gyvenime.
Tačiau pats egzamino sudarymo principas siunčia labai aiškią žinią. Danijos pilietybei neužtenka mokėti istorines datas, karalių vardus ir politinių partijų pavadinimus. Valstybei svarbu, kad būsimas pilietis suprastų ir pagrindines moralines bei teisines visuomenės ribas.
Mums mokomoji medžiaga nebuvo tokia sunki, kaip iš pradžių galėjo pasirodyti. Ne todėl, kad joje mažai informacijos – šeši skyriai ir daugiau kaip du šimtai puslapių tikrai nėra mažai. Ji buvo gana lengvai įsisavinama todėl, kad po penkiolikos metų Danijoje daugelį aprašytų dalykų jau buvome išmokę iš realaus gyvenimo.
Mes jau esame šios visuomenės dalis. Žinome, kaip veikia institucijos, kaip žmonės bendrauja darbo vietose, kaip žiūrima į mokesčius, politinį dalyvavimą, asmeninę atsakomybę ir tarpusavio pasitikėjimą. Apie daugelį istorinių, kultūrinių ir politinių dalykų taip pat buvome girdėję iš žiniasklaidos, pokalbių su danais ar paprasčiausiai gyvendami šioje šalyje.
Todėl mokomoji medžiaga mums ne tiek atvėrė visiškai nepažįstamą Daniją, kiek susistemino tai, ką jau žinojome. Ji užpildė likusias spragas, šiek tiek papildė mūsų žinias ir padėjo pasiruošti egzaminui.
Manau, kad tai ir yra vienas iš tikros integracijos požymių. Jeigu žmogus daugelį metų gyvena Danijoje, aktyviai dalyvauja visuomenėje, bendrauja su danais ir domisi šalimi, pilietybės egzamino vadovėlis neturėtų atrodyti kaip pasakojimas apie svetimą pasaulį. Didelė jo dalis turėtų būti pažįstama iš kasdienio gyvenimo.
Jeigu po daugelio metų Danijoje visa ši medžiaga žmogui atrodo visiškai nauja ir svetima, problema gali būti ne testo sudėtingumas. Galbūt žmogus Danijoje tik gyveno, tačiau taip ir netapo jos visuomenės dalimi.
Didžiausią įspūdį man padarė ne pats testo sudėtingumas, o jam skirta mokomoji medžiaga, kurią išvertėme į lietuvių kalbą.
Šeši skyriai ir daugiau kaip du šimtai puslapių pasakoja ne vien apie karalius, karus, politines partijas ar žinomus danų menininkus. Visa medžiaga kartu parodo, kaip danai patys suvokia savo valstybę ir visuomenę.
Iš jos išryškėja tam tikras vertybinis Danijos stuburas: demokratinis dalyvavimas, kompromiso paieška, pasitikėjimas institucijomis ir vienas kitu, asmeninė atsakomybė, lygybė prieš įstatymą, žodžio laisvė, darbo rinkos organizavimas ir suvokimas, kad gerovės valstybė negali veikti be piliečių indėlio.
Žinoma, oficialus vadovėlis nėra visa Danijos tikrovė. Jis neišvengiamai atrenka faktus, supaprastina istoriją ir pateikia valstybės pasirinktą pasakojimą apie save. Į jį taip pat galima žiūrėti kritiškai.
Vis dėlto danai bent jau turi pakankamai aiškų atsakymą į klausimą, ką žmogus turėtų žinoti ir suprasti, jeigu nori tapti jų politinės bendruomenės dalimi.
Manau, kad Lietuvai būtent to labai trūksta.
Lietuva turi egzaminus, bet ar turi pasakojimą?
Būtų netikslu sakyti, kad Lietuvoje pilietybė dalijama be jokių reikalavimų. Natūralizacijos tvarka jos siekiantys žmonės turi išlaikyti valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Paprastai taip pat reikalaujama būti teisėtai nuolat gyvenus Lietuvoje dešimt metų, turėti teisėtą pragyvenimo šaltinį ir atitikti kitas įstatymo sąlygas.
Tačiau kalbos ir Konstitucijos patikrinimas dar nėra tas pats, kas nuoseklus pasakojimas apie valstybės politinę kultūrą.
Manau, kad norint gauti Lietuvos pilietybę neužtenka vien turėti lietuviškų šaknų. Šaknys gali būti svarbios žmogaus tapatybei ir teisiniam ryšiui su valstybe, tačiau pilietybė nėra genealogijos pažymėjimas.
Norint tapti Lietuvos piliečiu, turėtų reikėti išlaikyti rimtą egzaminą lietuvių kalba. Savo apimtimi ir sudėtingumu jis galėtų būti panašus į daniškąjį. Jis turėtų tikrinti ne vien datų, pavardžių ar Konstitucijos straipsnių mokėjimą, bet ir supratimą, kokiai politinei bendruomenei žmogus nori priklausyti.
Tačiau tam pirmiausia turime patys aiškiau pasakyti, kas ta bendruomenė yra.
Čia prasideda sudėtinga istorinė diskusija. Lietuvos ir Izraelio istorijų negalima tiesiogiai sulyginti, tačiau abi valstybės skirtingais būdais susidūrė su politinio tęstinumo, valstybės praradimo ir jos atkūrimo problema.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos vardas ilgam dingo iš savarankiškų Europos valstybių politinio žemėlapio. XIX amžiuje moderni lietuvių tauta ir jos politinė idėja buvo iš naujo formuojamos tautinio atgimimo veikėjų, o valstybingumas atkurtas 1918 metais. Vėliau sekė okupacijos, sovietizacija ir dar vienas valstybės atkūrimas 1990-aisiais.
Tai nereiškia, kad Lietuva iki tol neegzistavo ar kad neturime istorijos. Tačiau mūsų istorinis tęstinumas buvo daug kartų nutrauktas, perrašytas ir politiškai pasisavintas kitų valstybių. Net apie kai kurių didžiųjų Lietuvos valdovų gyvenimą ir palaidojimo vietas neturime tokio aiškumo, kokį danai turi apie didelę dalį savo monarchijos istorijos.
Danijoje valstybės, monarchijos ir institucijų raida atrodo daug nuoseklesnė. Lietuvoje liko daug pilkųjų zonų. Šiandien bandome jas užpildyti spalvomis, tačiau ne visada sutariame, kokios tos spalvos turėtų būti.
Kas yra šiuolaikinė lietuviška politinė tapatybė? Etninė kilmė? Kalba? Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė? Tarpukario Respublika? Pasipriešinimas sovietinei okupacijai? Katalikybė? Vakarietiška liberali demokratija? O gal visų šių dalykų derinys?
Mes dažnai kalbame apie meilę Lietuvai, tačiau daug rečiau aiškiai pasakome, kokiais principais Lietuva turėtų būti kuriama.
Politinio pasyvumo kaina
Man ypač skaudu matyti menką politinį aktyvumą Lietuvoje.
Per ilgus svetimos valdžios ir sovietinės okupacijos metus žmonės išmoko į valstybę žiūrėti kaip į kažką svetima. Valdžia yra „jie“, o ne „mes“. Nuo valdžios reikia slėptis, ją pergudrauti arba tyliai iškęsti. Politika laikoma purvinu reikalu, todėl padoresni žmonės nuo jos traukiasi – o paskui piktinasi, kad ją užima ne patys padoriausi.
Šį politinio neaktyvumo mentalitetą vis dar atsinešame į dabartinę Lietuvą. Jį pavadinčiau rytietišku ne etnine ar geografine, o politinės kultūros prasme: tai įprotis nepasitikėti institucijomis, nesijausti valstybės šeimininku ir neprisiimti atsakomybės už bendrus sprendimus.
Danija parodė, kad galima gyventi kitaip. Institucijomis galima pasitikėti ne aklai, o todėl, kad jos paprastai veikia. Valdžią galima kritikuoti ir kartu laikyti ją savo valstybės dalimi. Galima mokėti didelius mokesčius, jeigu matai, kad visuomenė už juos gauna realią vertę.
Dėl to paradoksalu: tapęs Danijos piliečiu įgysiu politinį balsą šalyje, kurioje gyvenu, tačiau greičiausiai prarasiu politinį balsą šalyje, kurioje gimiau.
Būtent tai man skaudžiausia.
Pilietybės pakeitimas nepakeičia žmogaus
Įgijus Danijos pilietybę neįvyksta jokia staigi asimiliacija. Žmogus neprabunda kitą rytą tapęs kažkuo kitu.
Aš liksiu lietuvis. Kalbu lietuviškai, galvoju lietuviškai ir rašau lietuviškai. Esu aktyvus lietuvių bendruomenės narys ir tikrai ne paskutinis lietuvis Danijoje. Man svarbu, kas vyksta Lietuvoje, ir tai nepasikeis vien todėl, kad mano pase atsiras kitos valstybės pavadinimas.
Tačiau teisinė tikrovė yra griežtesnė už kultūrinę tapatybę. Įgijęs Danijos pilietybę, jeigu man nebus taikoma viena iš Lietuvos įstatyme nustatytų dvigubos pilietybės išimčių, neteksiu Lietuvos pilietybės.
Vadinasi, neteksiu teisės balsuoti Lietuvos nacionaliniuose rinkimuose ir tiesiogiai prisidėti prie politinių pokyčių.
Man tai ne formalumas. Tai tikra netektis.
Kartais beveik nebetikiu, kad Lietuva gali tapti geresnė, kol politinis aktyvumas išlieka toks menkas. Tačiau jeigu Lietuva man iš tiesų nerūpėtų, šio politinio balso praradimas nebūtų toks skaudus. Pats skausmas rodo, kad ryšys niekur nedingo.
Pilietybės praradimas nėra tas pats, kas tapatybės praradimas. Tačiau apsimesti, kad tai tik paso pakeitimas, taip pat negaliu.
Sprendimas svarbus ir dėl sūnaus
Šį žingsnį žengiu ne tik dėl savęs.
Mano sūnus Danijoje užaugo ir čia susiformavo. Jis dar neturi Danijos pilietybės, tačiau jo santykis su šia šalimi kitoks negu mano. Aš į Daniją atvykau jau turėdamas susiformavusią lietuvišką tapatybę. Jam Danija nėra šalis, į kurią jis emigravo. Tai jo kasdienio gyvenimo, mokyklos, draugų ir pasaulio suvokimo vieta.
Jis nėra vien tik lietuvis. Jis yra Danijos lietuvis.
Jo tapatybė daugiakultūrė. Man atrodo, kad Lietuvoje tokia tapatybė vis dar ne visada priimama. Mes kartais norime, kad žmogus pasirinktų vieną aiškią lentyną: arba lietuvis, arba užsienietis. Tačiau už Lietuvos ribų auganti karta į tokias lentynas nebetelpa.
Mano sūnaus ryšys su Danija neatima iš jo lietuviškų šaknų. Lygiai taip pat jo lietuviškos šaknys neturėtų paversti jo amžinu svečiu šalyje, kurioje jis užaugo.
Galbūt todėl pilietybės klausimas mūsų šeimai nėra vien dokumentų tvarkymas. Tai sprendimas, kuriai politinei bendruomenei norime priklausyti ir kurioje valstybėje matome savo ateitį.
Laukiant atsakymo
Sprendimas dar nepriimtas institucijų. Mes išlaikėme egzaminą, pateikėme dokumentus ir laukiame.
Tikiuosi teigiamo atsakymo. Noriu tapti Danijos piliečiu, nes po penkiolikos metų čia nebesijaučiu laikinu gyventoju. Noriu balsuoti, dalyvauti ir prisiimti visą atsakomybę už valstybę, kurios dalimi jau seniai esu kasdieniame gyvenime.
Tačiau džiaugsmas, jeigu tas atsakymas bus teigiamas, nebus paprastas. Jame bus ir netekties.
Aš renkuosi Danijos pilietybę ne todėl, kad išsižadu Lietuvos. Renkuosi ją todėl, kad noriu iki galo priklausyti visuomenei, kurioje gyvenu ir kurioje užaugo mano sūnus.
Valstybė gali pareikalauti pasirinkti vieną pilietybę. Tačiau ji negali įstatymu padalyti žmogaus atminties, kalbos ir tapatybės.
Danijos pilietybė nepavers manęs mažiau lietuviu. Ji suteiks man politinį balsą Danijoje, bet kartu gali atimti balsą Lietuvoje. Štai kodėl šis pasirinkimas toks sunkus.
Ir štai kodėl jis man toks svarbus.