Viešojoje erdvėje patriotizmas dažnai siejamas su drąsa, pasiaukojimu, pasiryžimu ginti savo šalį ir jos ateitį. Jis apipinamas dideliais žodžiais apie atsakomybę, tradicijas, vertybes. Tačiau pažvelgus į tai, kaip šis patriotizmas veikia praktikoje, vis dažniau matyti priešinga tendencija: tai ne drąsa, o sistemingas rizikos vengimas. Tai noras turėti tvarkingą, nuspėjamą, sterilų pasaulį, kuriame niekas neiškrenta iš normos ir niekas nepriverčia permąstyti nusistovėjusių taisyklių.
Ši logika ypač aiškiai atsiskleidžia kalbant apie migraciją. Konservatyvūs tradicionalistai dažnai pabrėžia, kad jie nėra prieš migraciją kaip tokią. Jie sutinka, kad augančiai ekonomikai reikia darbo jėgos, kad demografinės problemos verčia ieškoti sprendimų. Tačiau beveik visada pridedama sąlyga: imigruoti turi tik „geri“ žmonės. Tik tie, kurie dirbs, mokės mokesčius, nesinaudos socialinėmis lengvatomis ir nekels problemų.
Kai paklausiama, kaip praktiškai užtikrinti tokį idealų atrankos mechanizmą, atsakymas paprastas: nedirbančius, nesusitvarkančius ar besinaudojančius parama reikia siųsti atgal. Tokiu būdu migracija paverčiama ne žmonių judėjimu, o techniniu procesu, panašiu į personalo atranką įmonėje. Žmogus tampa darbo vienetu, našumo rodikliu, rizikos koeficientu. Jei jis neatitinka reikalavimų – sistema jį pašalina.
Čia slypi esminė iliuzija: tikėjimas, kad įmanoma iš anksto atrinkti tik „gerus“ žmones. Kad galima importuoti vien produktyvius, stabilius, niekada nepalūžtančius darbuotojus. Tačiau realus gyvenimas taip neveikia. Žmonės serga, perdega, keičia profesijas, patiria krizes, kartais paprasčiausiai nesusitvarko. Tai galioja visiems – ir vietiniams, ir atvykėliams. Reikalauti, kad migrantai būtų be silpnumų, reiškia taikyti jiems aukštesnius standartus nei savo piliečiams. Tai nėra integracija. Tai selekcinė sistema, kurioje žmogiškumas laikomas defektu.
Šis požiūris remiasi giliai įsišaknijusia protestantiškos darbo etikos tradicija, pagal kurią darbas nėra tik pragyvenimo priemonė, bet moralinis matas. Vertingas žmogus yra tas, kuris nuolat dirba, nešvaisto laiko ir maksimaliai išnaudoja savo produktyvumą. Šis religinės kilmės mąstymas šiandien veikia jau kaip pasaulietinė norma, pagal kurią žmonės vertinami ne pagal žmogiškas savybes, o pagal jų ekonominį naudingumą. Kitos kultūros, kuriose poilsis, šeima ar bendruomenė gali būti svarbesni už karjerą, šioje sistemoje atrodo problemiškos ne dėl vertybių konflikto, o dėl to, kad jos nesutelpa į produktyvumo moralę.
Istoriškai protestantiška etika buvo išlaisvinanti – ji išplėtė žmogaus pasirinkimo galimybes ir nutraukė priklausomybę nuo hierarchinių religinių struktūrų. Tačiau laikui bėgant ši laisvė virto nauja norma: pareiga būti produktyviam, savarankiškam ir nuolat save optimizuojančiam. Tai, kas pradžioje skatino įvairovę, ilgainiui tapo subtilia vidinės disciplinos sistema.
Iš esmės čia kalbama ne apie ekonomiką ir ne apie vertybes. Čia kalbama apie baimę. Apie baimę, kad sistema taps sudėtingesnė, kad reikės investuoti daugiau resursų, kad teks išgyventi pereinamuosius laikotarpius, susidurti su klaidomis, mokytis iš nesėkmių. Visa tai reikalauja politinės brandos ir ilgalaikio mąstymo. Daug lengviau pasiūlyti paprastą sprendimą: išsiųsti atgal. Tai sukuria kontrolės iliuziją. Leidžia tikėti, kad viską galima sureguliuoti administraciniais mygtukais.
Paradoksas tas, kad toks rizikos vengimas ilgainiui silpnina pačią valstybę. Visuomenė, kuri bijo klaidų, nustoja eksperimentuoti. Ji vengia naujų sprendimų, neprisitaiko prie pokyčių, nesimoko iš nesėkmių. Trumpuoju laikotarpiu tai atrodo kaip stabilumas. Ilguoju – tai stagnacija. Istoriškai stiprios valstybės augo ne per sterilumą, o per gebėjimą valdyti chaosą. Per gebėjimą priimti netobulumą kaip vystymosi dalį.
Tokio „atsakingo patriotizmo“ idealas – tvarkinga visuomenė be perteklinių žmonių. Be tų, kuriems nepasisekė. Be tų, kurie juda lėčiau. Be tų, kurie klysta. Be tų, kurie gyvena kitaip. Tai technokratiška utopija, kurioje visi turi būti naudingi visą laiką. Tačiau visos tokios utopijos anksčiau ar vėliau virsta represinėmis, nes realūs žmonės niekada neatitinka idealių modelių.
Todėl šiandien vis dažniau matome, kad vadinamasis patriotizmas reiškia ne pasiryžimą kurti ateitį, o pastangas ją sterilizuoti. Pašalinti iš jos viską, kas nepatogu, neaišku ar rizikinga. Migracija tampa ne žmonių istorijomis, o „importu“. Integracija – ne abipusiu mokymusi, o testu, kurį privalai išlaikyti be klaidų.
Tačiau visuomenė, kuri bijo tapti sudėtinga, niekada netaps stipri. Ji gali būti tvarkinga. Gali būti nuspėjama. Gali būti patogi. Bet ji nebus gyva. Tikras patriotizmas nėra siekis išvengti rizikos bet kokia kaina. Tai gebėjimas ją prisiimti, suprantant, kad be jos nėra nei augimo, nei brandos, nei ateities.