Įžanga: paradoksas, apie kurį nenorime kalbėti
Šiuolaikinėje Lietuvoje beveik visi sutaria dėl vieno: propaganda yra pavojinga. Su ja reikia kovoti, ją reikia demaskuoti, jai reikia priešintis. Tačiau būtent čia slypi paradoksas, apie kurį viešojoje erdvėje kalbama nenoriai: ilgainiui pati kova su propaganda gali tapti propaganda. Ne dėl blogos valios, o dėl psichologinių mechanizmų, kurie nepaiso nei gerų ketinimų, nei „teisingos pusės” jausmo.
Šis tekstas nėra apie Rusiją, karą ar priešiškas informacines operacijas – tai tik fonas. Tekstas apie tai, kas nutinka žmonėms, kai juos paveikia išankstiniai nusistatymai (BIAS), kai moralinis tikrumas pakeičia kritinį mąstymą, o skaidrumo ir viešumo idealus – nuomonės sterilizacija.
Kas yra išankstiniai nusistatymai (BIAS) ir kodėl jie pavojingi ne priešams, o saviems
Išankstiniai nusistatymai (BIAS) nėra melas. Tai svarbu suprasti nuo pat pradžių, nes kitaip praleisime esmę. Melas yra sąmoningas bandymas klaidinti – pateikti tikrovę taip, kad ji tarnautų iš anksto numatytam tikslui, o ne tiesai. Išankstiniai nusistatymai (BIAS) – tai tavo paties galvos automatinė programinė įranga: trumpiniai, filtrai ir „greiti sprendimai”, leidžiantys išgyventi informacijos pertekliuje.
Kognityvinė psichologija seniai parodė, kad žmogus nėra racionalus kompiuteris. Mes sprendžiame greitai, dažnai intuityviai, ir tik po to pateisiname sprendimą argumentais. Amos Tversky ir Danielis Kahnemanas klasikinėje studijoje apie euristikas ir šališkumus parodė, kad vertindami faktus mes remiamės supaprastinimais (euristikomis), kurie sistemingai iškreipia sprendimus. Kitaip tariant: protas taupo energiją – ir už tai sumoka tikslumu.
Išankstiniai nusistatymai (BIAS) kaip filtras, o ne „klaida”
Išankstiniai nusistatymai (BIAS) veikia kaip filtras:
- atrenka, ką laikysi svarbiausiu;
- nusprendžia, ką praleisi pro ausis;
- pasiūlo „paaiškinimą” dar prieš tai, kai supratai klausimą.
Štai kodėl du žmonės gali žiūrėti į tą patį įvykį ir matyti skirtingas realybes. Ir abu jaustis nuoširdžiai teisūs.
Raymond S. Nickerson savo garsioje apžvalgoje apie patvirtinimo šališkumą pabrėžė, kad žmonės linkę ieškoti, interpretuoti ir prisiminti informaciją taip, kad ji patvirtintų jau turimą įsitikinimą. Tai reiškia: kai jau turi „istoriją”, protas automatiškai renka detales, kurios ją sustiprina.
Kodėl „kova su propaganda” yra ideali terpė išankstiniams nusistatymams (BIAS)
Išankstiniai nusistatymai (BIAS) stiprėja, kai:
- yra grėsmė;
- yra moralinis krūvis;
- yra grupinis spaudimas;
- yra aiški „gera pusė” ir „blogoji pusė”.
O informacinio karo sąlygomis visa tai dažniausiai yra nuolat. Tai sukuria režimą, kuriame protas mąsto ne „kas tiesa?”, o „kas saugu?”.
Čia įsijungia motyvuotas mąstymas. Ziva Kunda parodė, kad mąstymas dažnai siekia ne objektyviai rasti tiesą, o pasiekti norimą išvadą – ypač tada, kai išvada susijusi su tapatybe, reputacija ar priklausymu grupei. Tai ypač svarbu žiniasklaidos ir ekspertų lauke: kai tavo socialinis statusas priklauso nuo to, ar priklausai „atsakingų” stovyklai, mąstymas tampa ir savisaugos instrumentu.
„Aš objektyvus”: pavojingiausias sakinys informacinėje erdvėje
Vienas klastingiausių reiškinių yra aklosios dėmės efektas: žmonės lengvai mato šališkumą kituose, bet beveik niekada savyje. Emily Pronin, Daniel Lin ir Lee Ross parodė, kad individai sistemingai laiko save mažiau šališkais nei kitus, net kai kalbama apie plačiai žinomus šališkumus. Tai reiškia: net ir gerai išsilavinęs „propagandos demaskuotojas” gali būti tvirtai įsitikinęs, kad jis pats yra išimtis.
Šis reiškinys turi praktinių pasekmių. Kai žurnalistas ar ekspertas tiki savo objektyvumu, jis praranda apsaugą nuo savęs. Tai neturi nieko bendro su kompetencija. Tai yra standartinė psichologinė tendencija: mes vertiname savo mąstymą „iš vidaus”, o kitų – „iš lauko”. Dėl to savi motyvai atrodo geresni.
Kaip informacinis laukas tampa monofonija
Kai individai, turintys panašius išankstinius nusistatymus (BIAS), sudaro vientisą profesinį ar socialinį lauką, jų filtras sinchronizuojasi. Tai vyksta ne todėl, kad kažkas spaudžia „iš viršaus”, o todėl, kad tie patys šališkumai pritraukia panašiai mąstančius žmones.
Politologijoje šis efektas vadinamas „episteminių bendruomenių” dinamika. Tokios bendruomenės ne tik turi panašias nuomones, bet ir sukuria atpažinimo kodus: kas yra „patikima”, kas „įtartina”, ką verta aptarti, o ką – ignoruoti. Ilgainiui tai sukuria monofoninį informacinį lauką.
Monofonija nelygi cenzūrai. Cenzūra draudžia. Monofonija daro kitą nuomonę tiesiog nematomą. Ji nėra uždraudžiama – ji paprasčiausiai netenka erdvės, finansavimo, atgarsio. Tokiu būdu išankstiniai nusistatymai (BIAS) tampa savireguliuojančiu mechanizmu.
Tiesos iluziją kuriantis „kalorijų” efektas
Yra dar vienas svarbus psichologinis mechanizmas, kuris veikia informaciniame lauke: tiesos iliuzijos efektas. Lynn Hasher, David Goldstein ir Thomas Toppino 1977 metais eksperimentiškai parodė, kad pasikartojančią informaciją žmonės vertina kaip labiau tikėtiną – net jei ji objektyviai neteisinga. Vėlesni tyrimai, pavyzdžiui, Lisa K. Fazio ir kolegų (2019), patvirtino, kad šis efektas galioja net ir akivaizdžiai klaidingiems teiginiams.
Tai reiškia: kuo dažniau kas nors sakoma, tuo labiau tai ima atrodyti tiesa. Ne dėl argumentų, o dėl smegenų tendencijos pasitikėti „pažįstamu”. Tai labai svarbu informaciniame kare, kur abu frontai naudoja kartojimą kaip pagrindinę strategiją.
Tačiau tas pats mechanizmas veikia ne tik propagandą – jis veikia ir kovotojus su propaganda. Kai tam tikros interpretacijos kartojamos be pauzės, be abejojimo, be niuansų – jos įgyja „tiesos svorį” net be įrodymų.
Kas nutinka, kai šie mechanizmai susijungia
Kai patvirtinimo šališkumas, motyvuotas mąstymas, aklosios dėmės efektas, monofonija ir tiesos iliuzija veikia kartu, susidaro savotiška uždaros sistemos spiralė. Ji veikia taip:
- Žmogus tiki, kad jis objektyvus.
- Jis atrinks tik tą informaciją, kuri patvirtins jo poziciją.
- Jis nematys savo šališkumo, nes laiko jį racionalumu.
- Jis bus apsuptas panašiai mąstančių žmonių, kurie tai patvirtins.
- Kuo dažniau jis girdės tą pačią interpretaciją – tuo labiau ji jam atrodys tiesa.
Galutinis rezultatas: tikėjimas, kad jis „supranta situaciją”, nors jis jau seniai tik filtruoja realybę. Ir tai gali būti žmogus, kovojantis su propaganda. Arba ekspertas. Arba žurnalistas.
Nuo nuomonės prie tabu: kaip kritika tampa ereziją
Kai išankstiniai nusistatymai (BIAS) tampa sistemine norma, kinta pats santykis su skirtinga nuomone. Tai, kas demokratinėje kultūroje turėtų būti vertinama kaip įprasta diskusijos dalis, ima atrodyti kaip grėsmė. Vyksta keturi etapai:
Pirma, alternatyvi nuomonė ignoruojama. Ji tiesiog nepatenka į matomumo lauką – nėra kviečiama, neatstovaujama, neaptariama.
Antra, jei ignoruoti nepavyksta, ji pradedama delegitimuoti. Sakoma: „tai neprofesionalu”, „tai naivumas”, „tai nesupranta konteksto”.
Trečia, jei delegitimacija nepakankama, nuomonė moralizuojama. Žmogus, kuris ją reiškia, įvardijamas kaip „neatsakingas”, „pavojingas”, „naudojamas priešo tikslams”.
Ketvirta, jei žmogus nepasidavė, jis marginalizuojamas socialiai ir profesiškai.
Šis procesas nevyksta per naktį ir dažnai net nėra sąmoningas. Jis veikia per socialinius refleksus, tinklus, reputacijos sistemas. Būtent todėl jis sunkiai pastebiamas – ir dar sunkiau stabdomas.
„Teisingi klausimai” ir klausimo galva
Ilgainiui lauke atsiranda ne tik teisingų atsakymų, bet ir „teisingų klausimų” sistema. Klausimas gali būti įtartinas pats savaime. Ne dėl to, ką jis implikuoja, o dėl to, kad jis suabejoja jau priimtu pasakojimu.
Čia svarbu atskirti du dalykus. Pirma – kritinės pastabos apie konkrečius faktus ar interpretacijas. Antra – pats kritinio mąstymo principas kaip vertybė. Kai kovos su dezinformacija logika ima viršų, bet koks klausimas, kuris išeina už „atsakingo diskurso” ribų, gali būti pažymėtas kaip klaidos.
Tai jau ne intelektinis, o disciplinarinis režimas. Jis veikia ne per cenzūrą, o per sankcijų sistemą: nesutinkantys praranda priėjimą prie mikrofonų, pozicijų, bendruomenės.
Kodėl išankstiniai nusistatymai (BIAS) ypač pavojingi mažoms visuomenėms
Mažose visuomenėse išankstiniai nusistatymai (BIAS) veikia ne tik individualiame, bet ir struktūriniame lygmenyje. Skirtingai nei didelėse valstybėse, kur informaciniai laukai fragmentuoti, mažos visuomenės pasižymi didele socialine tankme – žmonės, institucijos ir nuomonės nuolat persidengia.
Sociologas Georgas Simmelis dar XX a. pradžioje rašė, kad mažose bendruomenėse socialiniai ryšiai yra intensyvesni, bet kartu ir labiau konformistiniai. Kuo mažesnė sistema, tuo didesnė spaudimo jėga prisitaikyti. Tai reiškia, kad išankstiniai nusistatymai (BIAS) čia plinta greičiau ir įsitvirtina giliau.
Politologiniai tyrimai apie epistemines bendruomenes rodo, kad siauras ekspertų ratas ilgainiui pradeda funkcionuoti kaip savarankiška norma. Kaip pastebi Peteris M. Haas, tokios bendruomenės ne tik interpretuoja realybę, bet ir nustato, kokie klausimai apskritai laikomi legitiminiais. Mažoje valstybėje šis efektas sustiprėja: alternatyvūs balsai paprasčiausiai neturi kur augti.
Čia veikia ir tai, ką Elisabeth Noelle-Neumann pavadino „tylos spirale”. Žmonės, manantys, kad jų nuomonė yra mažumoje arba gali būti socialiai nubausta, renkasi tylėti. Kuo daugiau tylos, tuo stipresnis įspūdis, kad dominuojanti pozicija yra vienintelė. Išankstiniai nusistatymai (BIAS) tokiu būdu tampa ne individualia klaida, o kolektyvine iliuzija.
Mažose visuomenėse reputacija veikia kaip pagrindinė socialinė valiuta. Tai sukuria papildomą spaudimą: kritika suvokiama ne kaip intelektinė veikla, o kaip rizika profesinei ateičiai. Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad tokiose sąlygose žmonės linkę pasirinkti saugų konformizmą, net jei privačiai abejoja dominuojančiu naratyvu.
Priklausomybė nuo valstybinių institucijų, finansavimo ir riboto medijų lauko dar labiau sustiprina šį mechanizmą. Išankstiniai nusistatymai (BIAS) čia tampa savotiška draudimo sistema – laikydamasis normos, žmogus apsisaugo nuo atstūmimo.
Tokioje aplinkoje nuomonė labai greitai tampa norma, norma – moraliniu standartu, o standartas – neliečiamu tabu. Tai nėra cenzūra klasikine prasme. Tai struktūrinis užsidarymas, kuriame kritinis mąstymas nunyksta ne todėl, kad būtų uždraustas, o todėl, kad tampa per brangus.
Empirinis intarpas: propagandinis mąstymas Lietuvos viešojoje erdvėje
Ši teorinė schema nėra abstrakti. Ji jau pastebima ir aprašoma Lietuvos viešojoje erdvėje. Viešosios diskusijos apie saugumą, karą ir propagandą vis dažniau grindžiamos ne argumentų svėrimu, o interpretacine matrica, kurioje iš anksto žinoma, kokios išvados laikomos priimtinomis. Istorikas Valdemaras Klumbys yra taikliai aprašęs šį reiškinį kaip propagandinį mąstymą – būseną, kai realybė vertinama ne pagal jos sudėtingumą, o pagal tai, ar ji atitinka „teisingą“ naratyvą.
Svarbiausia Klumbio įžvalga – kad toks mąstymas nebūtinai kyla iš piktavališkos propagandos. Jis atsiranda tada, kai kova su propaganda pati tampa pagrindiniu interpretacijos filtru. Tokiu atveju kritiniai klausimai nebevertinami pagal jų turinį, o pagal galimą poveikį naratyvui. Abejonė prilyginama silpnumui, niuansas – nelojalumui, o bandymas suprasti – „naudingumui priešui“. Tai idealiai atitinka šiame straipsnyje aprašytą momentą, kai išankstiniai nusistatymai (BIAS) perauga iš individualaus mąstymo į kolektyvinę normą.
Klumbio aprašyta „vienybės iliuzija“ – viešosios erdvės vaizdas, kuriame atrodo, kad visi mąsto vienodai – yra klasikinis struktūrinio užsidarymo simptomas. Ji palaikoma ne draudimais, o socialiniu ir reputaciniu spaudimu: žmonės pradeda tylėti ne todėl, kad jiems liepta, o todėl, kad jie jau žino, kas bus, jei paklaus „ne taip“. Tai ne paneigia realias grėsmes, bet parodo, kaip grėsmės logika gali užgožti demokratinį viešumą.
Šis empirinis pavyzdys leidžia aiškiai pamatyti, kad kalbame ne apie abstrakčią teoriją ar „filosofinį relativizmą“, o apie labai konkretų procesą: kaip saugumo diskursas, persmelktas išankstinių nusistatymų (BIAS), pradeda keisti pačią demokratinės diskusijos struktūrą.
Nuo demokratijos – prie informacinio saugumo valstybės
Kai išankstiniai nusistatymai (BIAS) įsitvirtina kaip dominuojantis mąstymo režimas, valstybė palaipsniui ima funkcionuoti ne kaip demokratija, o kaip informacinio saugumo projektas. Tai nėra staigus lūžis ar sąmoningas politinis sprendimas – veikiau lėtas logikos pasikeitimas, kuriame viešumas pakeičiamas prevencija, o pilietis – rizikos veiksniu.
Politikos teoretikas Giorgio Agamben, analizuodamas išimties būsenos sąvoką, perspėjo, kad modernios valstybės linkusios normalizuoti ekstremalias priemones. Tai, kas pristatoma kaip laikina reakcija į grėsmę, ilgainiui tampa kasdieniu valdymo režimu. Informacinio saugumo logikoje tai reiškia, kad nepaprastos priemonės informacijos srityje ima atrodyti būtinos ir savaime suprantamos.
Šią tendenciją papildo Ulricho Becko rizikos visuomenės teorija. Beckas teigė, kad vėlyvojo modernumo visuomenės vis labiau organizuojamos ne aplink politinius idealus, o aplink grėsmių valdymą. Kai rizika tampa centrine kategorija, demokratinė diskusija pradeda atrodyti kaip prabanga. Klausimai traktuojami ne pagal jų teisingumą, o pagal jų potencialią žalą.
Išankstiniai nusistatymai (BIAS) šiame kontekste atlieka esminį vaidmenį: jie leidžia grėsmes interpretuoti selektyviai. Tam tikros abejonės įvardijamos kaip „pavojingos”, o kitos – kaip „atsakingos”. Taip kuriamas ne draudimų, o leistinumo laukas, kuriame piliečiai patys prisitaiko prie saugumo logikos.
Prancūzų filosofas Michelis Foucault, kalbėdamas apie valdžios ir saugumo santykį, pabrėžė, kad moderni valdžia veikia per populiacijos valdymą. Informacinio saugumo valstybėje visuomenė tampa ne politinių subjektų visuma, o auditorija, kurią reikia stebėti, nukreipti ir apsaugoti – kartais ir nuo jos pačios.
Praktiniame lygmenyje tai reiškia, kad:
- informacija imama dozuoti, o ne atverti;
- abejonės filtruojamos, o ne svarstomos;
- „rizikingi” balsai neutralizuojami, o ne ginčijami.
Šis perėjimas nėra autoritarizmas klasikine prasme. Jis neturi vieno centro, vieno diktatoriaus ar atviros cenzūros. Tai švelnus, technokratinis ir geranoriškas valdymo modelis, kuriame demokratija formaliai išlieka, bet jos turinys palaipsniui pakeičiamas saugumo administravimu.
Kaip perspėjo politologas Sheldon Wolin, tokia būsena gali vesti į tai, ką jis vadino atvirkštiniu totalitarizmu – sistemą, kurioje demokratinės formos egzistuoja, bet pilietinis dalyvavimas ir kritika tampa nereikšmingi. Informacinio saugumo valstybė ne uždraudžia kalbėti. Ji tiesiog padaro kalbėjimą nereikalingą.
Tai ir yra galutinis išankstinių nusistatymų (BIAS) triumfas: kai demokratija perkonstruojama ne kaip viešos diskusijos erdvė, o kaip nuolatinė rizikos valdymo operacija.
Išvada: pavojingiausia propaganda yra ta, kuri savęs tokia nelaiko
Didžiausias pavojus demokratijai nėra melas. Melas gali būti demaskuotas, paneigtas, ištaisytas. Didžiausias pavojus yra įsitikinimas, kad tu jau nebegali klysti. Būtent šioje vietoje propaganda pasiekia aukščiausią savo formą – tada, kai ji ne tik įtikina, bet ir panaikina patį abejonių mechanizmą.
Psichologiniai tyrimai nuosekliai rodo, kad žmonės labiausiai pažeidžiami ne tada, kai jiems trūksta informacijos, o tada, kai jie yra pernelyg tikri savo moraliniu teisumu. Kaip parodė Danielio Kahnemano ir Amoso Tversky darbai, mūsų mąstymas sistemingai linkęs supaprastinti realybę ir ginti jau pasirinktą poziciją, net ir faktų sąskaita. Šis efektas sustiprėja, kai pozicija tampa ne tik nuomone, bet ir tapatybės dalimi.
Būtent todėl pavojingiausia propaganda nėra ta, kuri akivaizdžiai meluoja. Pavojingiausia yra ta, kuri:
- kalba atsakomybės vardu;
- veikia saugumo logika;
- prisidengia gėrio ir apsaugos retorika.
Ji nereikalauja tikėti melu – pakanka nebekelti klausimų.
Šiame kontekste itin taikli Karlui Popperiui priskiriama įžvalga, kad atvira visuomenė gyvuoja tik tol, kol leidžia save kritikuoti. Kai kritika pradeda būti suvokiama kaip grėsmė sistemai, o ne kaip jos korekcinis mechanizmas, demokratija ima tuštėti iš vidaus. Formos lieka, bet turinys išnyksta.
Visame šiame tekste aprašyti procesai – nuo išankstinių nusistatymų (BIAS) įsitvirtinimo, per kritikos netoleravimą, iki informacinio saugumo valstybės – nėra atsitiktiniai. Jie sudaro nuoseklią grandinę, kurią politinė filosofė Hannah Arendt apibūdintų kaip mąstymo pakeitimą administravimu. Ne pikta valia, ne sąmokslu, o tvarka.
Todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra „kaip kovoti su propaganda”, o kaip išsaugoti gebėjimą abejoti. Kaip apsaugoti viešąją erdvę ne tik nuo melo, bet ir nuo per didelio tikrumo. Kaip neleisti, kad skaidrumą pakeistų saugumas, o diskusiją – prevencija.
Kai kovotojai su propaganda praranda gebėjimą toleruoti kritiką, jie nustoja būti viešumo gynėjais ir tampa naratyvo administratoriais. Ne todėl, kad to siekė, o todėl, kad išankstiniai nusistatymai (BIAS) jiems leidžia nuoširdžiai tikėti, jog tai – vienintelis atsakingas pasirinkimas.
Demokratija miršta ne tada, kai meluojama. Ji miršta tada, kai klausimai tampa neleistini.
Ir dažniausiai – gerų ketinimų vardu.
Raktiniai darbai ir nuorodos
Kognityviniai ir psichologiniai mechanizmai
- Tversky, A., & Kahneman, D. (1974). Judgment under Uncertainty: Heuristics and Biases. Science.
- Kahneman, D. (2011). Thinking, Fast and Slow.
- Nickerson, R. S. (1998). Confirmation Bias: A Ubiquitous Phenomenon in Many Guises.
- Festinger, L. (1957). A Theory of Cognitive Dissonance.
- Kunda, Z. (1990). The Case for Motivated Reasoning. Psychological Bulletin.
- Pronin, E., Lin, D. Y., & Ross, L. (2002). The Bias Blind Spot. Personality and Social Psychology Bulletin.
- Lord, C. G., Ross, L., & Lepper, M. R. (1979). Biased Assimilation and Attitude Polarization. Journal of Personality and Social Psychology.
- Hasher, L., Goldstein, D., & Toppino, T. (1977). Frequency and the Conference of Referential Validity. Journal of Verbal Learning and Verbal Behavior.
- Fazio, L. K. (2019). Repetition increases perceived truth equally for plausible and implausible statements. Psychonomic Bulletin & Review.
Žiniasklaida, propaganda ir viešoji erdvė
- Lippmann, W. (1922). Public Opinion.
- Dewey, J. (1927). The Public and Its Problems.
- Chomsky, N., & Herman, E. S. (1988). Manufacturing Consent.
- Postman, N. (1985). Amusing Ourselves to Death.
- Bourdieu, P. (1991). Language and Symbolic Power.
Demokratija, valdžia ir saugumas
- Popper, K. (1945). The Open Society and Its Enemies.
- Arendt, H. (1961). Between Past and Future.
- Foucault, M. (1978). Security, Territory, Population.
- Agamben, G. (2005). State of Exception.
- Beck, U. (1992). Risk Society.
- Wolin, S. (2008). Democracy Incorporated.
Mažos visuomenės ir viešoji nuomonė
- Simmel, G. (1903). The Metropolis and Mental Life.
- Haas, P. M. (1992). Introduction: Epistemic Communities and International Policy Coordination.
- Noelle-Neumann, E. (1974). The Spiral of Silence. Journal of Communication.