Noriu pasidalinti mintimis apie rusų kalbą, nes, žiūriu, tai yra labai ir labai trigerinanti tema. Ir iš karto pasakysiu – čia nebus teksto apie tai, kad rusų kalbą reikia uždrausti. Lygiai taip pat nebus teksto apie tai, kad „kalba niekuo dėta“ ir todėl viskas yra gerai. Man atrodo, kad realybė yra gerokai sudėtingesnė, todėl papasakosiu tris savo gyvenimo istorijas.
Pirma istorija
2023 metų vasarą, kaip ir beveik visada, atostogauju Lietuvoje. Lietuvoje tuo metu jau yra nemažai karo pabėgėlių iš Ukrainos, daugelis jų kalba rusiškai. Man tai savaime nėra ypatinga problema, tačiau mane tuo metu gerokai nustebino sprendimas karo pabėgėliams laikinai netaikyti lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimo. Apie tai nemažai diskutavome su draugais ir turėjome argumentų tiek už, tiek prieš.
Suprantama – žmogus bėga nuo karo, atvažiuoja į svetimą šalį, jam reikia darbo, pajamų, būsto. Būtų absurdiška pirmą dieną prie sienos paduoti lietuvių kalbos egzaminą ir pasakyti: kol neišlaikysi – gyvenimo nebus. Bet yra ir kita pusė. Dabartinėje Lietuvoje jaunesni žmonės rusų kalbos dažnai jau tiesiog nemoka, ir, tiesą sakant, nematau tame tragedijos. Todėl žmogus, atėjęs į parduotuvę, ligoninę ar valstybinę įstaigą Lietuvoje, mano supratimu, turi turėti galimybę gauti paslaugą lietuvių kalba.
Čia ir prasideda pirmoji dilema. Viena vertus, mes labai garsiai kalbame apie atsparumą rusiškai informacinei ir kultūrinei erdvei. Kita vertus, dėl visiškai suprantamų praktinių priežasčių kuriame vis daugiau situacijų, kuriose rusų kalba vėl tampa patogiausia bendra kalba. „Tik laikinai“, „tik truputį“, „kol žmonės išmoks lietuviškai“ – visa tai skamba logiškai, tik gyvenime laikini dalykai turi keistą savybę tapti nuolatiniais.
Ir tada sutapk gi man taip, kad per tas pačias atostogas aš susergu. Ne šiaip sloga – atsiranda keistas odos bėrimas, o su tokiu dalyku jau reikia dermatologo. Spėkite, mielieji, kokios Lietuvoje eilės pas specialistus. Manote, galima taip – pyst – ir rytoj patekti pas gydytoją? Gal sakysite: eik privačiai, bet ir ten situacija ne kažin kiek geresnė.
O aš tuo metu dar ir ne Vilniuje ar Kaune. Esu Joniškio rajone, mažame Lietuvos miestelyje, ir klausimas labai praktiškas – kaip čia dabar iki dermatologo prisibelsti? Vietinėje vaistinėje man pataria važiuoti į Akmenę, tiesiai į ligoninės priimamąjį, nes ten galbūt padės. Važiuoju. Priimamajame pasako, kad dermatologą turi ir mane priims, tik reikės šiek tiek palaukti.
Bet šis tekstas ne apie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, todėl laukimo istoriją praleiskime. Laukti, beje, ilgai ir nereikėjo. Greitai atliekama pirminė apžiūra – rusų kalba. Pirminę apžiūrą atlieka du rusakalbiai medikai ir lietuvė darbuotoja, kuri man verčia į lietuvių kalbą. Atrodytų – na ir kas čia tokio?
Bet istorija tuo nesibaigia. Po pirminės apžiūros gana greitai patenku pas specialistę – dermatologę, taip pat rusakalbę. Kabinete dvi gydytojos. Specialistė kalba lietuviškai sunkiai, su ryškiu akcentu, kartais jai pritrūksta žodžio ir tada padeda kita medikė. Aš labai greitai suprantu, kad rusiškai jai būtų daug paprasčiau, todėl pats pasakau, kad su manimi gali kalbėti rusiškai, nes suprantu puikiai.
Ir štai čia svarbi detalė: ji nepereina į rusų kalbą. Ji ir toliau kalba su manimi lietuviškai, nors žino, kad rusiškai mudu galėtume susikalbėti greičiau, paprasčiau ir tiksliau. Nors aš pats jai pasiūliau daug patogesnį variantą ir nors esu tas pacientas, kuriam rusų kalba visiškai netrukdo. Ji vis tiek stengiasi suteikti man medicininę paslaugą Lietuvos valstybine kalba, ir man tai kažkodėl labai įstrigo.
Galiausiai gaunu visiškai normalią, mano vertinimu, kokybišką medicininę pagalbą ir receptą tinkamiems vaistams. Biurokratija suveikia kiek prasčiau – kadangi nesu nuolatinis Lietuvos gyventojas, buhalterijoje dar tenka aiškintis, kas ir kaip visa tai turi apmokėti. Galiausiai sumoku 25 eurus ir važiuoju sau toliau. Ir tada lieka klausimas: ką dabar turėčiau sakyti apie gydytoją, kurios lietuvių kalba dar nėra tobula, bet kuri stengiasi ja dirbti net tada, kai pacientas pats siūlo pereiti į rusų kalbą?
Man liežuvis neapsiverstų sakyti, kad tokia specialistė negali dirbti Lietuvoje. Žmogus mokosi kalbos, stengiasi ir tuo pačiu turi profesinių žinių, kurių man konkrečiu momentu labai reikėjo. Jeigu jos ten nebūtų, galbūt būčiau laukęs dermatologo dar savaitę ar dvi. Tai kas šioje situacijoje svarbiau – tobula lietuvių kalba, pastangos ją vartoti ar profesionalios žmogaus žinios? Aš atsakymo nepateiksiu. Tam ir yra dilema.
Antra istorija
Dabar persikelkime į ankstyvą Nepriklausomybės laikotarpį – maždaug 1992–1997 metus. Aš – Klaipėdos aukštesniosios technikos mokyklos studentas, mokausi dabar jau nebeegzistuojančioje automobilių remonto ir techninės priežiūros jaunesniojo inžinieriaus programoje. Esu sovietmečiu užaugęs paauglys ir rusų kalbą moku praktiškai tokiu pačiu lygiu kaip lietuvių. Tokia buvo realybė: vieni mūsų rusų kalbą išmoko geriau, kiti prasčiau, o aš buvau iš tų, kurie išmoko labai gerai.
Angliškai, beje, irgi mokėjau neblogai – tikrai geriau nei nemaža dalis mano tuometinių bendraamžių, bet vis tiek ne taip gerai kaip rusiškai. Ir dabar ateina dalykas, kurį jaunesni žmonės gal net sunkiai įsivaizduoja: lietuviškų techninių vadovėlių ir žinynų paprasčiausiai trūko. Čia kalbu ne apie abstrakčias knygas „apie automobilius“, o apie konkrečią techninę informaciją, kurios reikėjo mokantis inžinerijos.
Mums reikėjo suleidimų žinynų, tolerancijų, velenų ir skylių matmenų nuokrypių lentelių, techninės mechanikos skaičiavimų, jėgų, momentų, įtempimų, įvairių koeficientų, formulių ir lentelių. Tam reikėjo vadovėlių, standartų ir specializuotų žinynų. Ir didelė dalis viso to buvo rusų kalba. Mūsų dėstytojai tuo metu darė milžinišką darbą: jie ne tiesiog atsistodavo prieš auditoriją ir perskaitydavo tai, kas parašyta knygoje, o vertė, aiškino lietuviškai, kūrė ir naudojo lietuvišką techninę terminologiją.
Paskaitos vyko lietuvių kalba ir mokėmės lietuviškai, tačiau atsiverti žinyną – rusų kalba. Reikia surasti leistiną nuokrypį – rusų kalba. Reikia suleidimo lentelės arba formulės ir jai reikalingų pradinių duomenų techninės mechanikos skaičiavimui – vėl rusų kalba. Dėstytojai tam tikra prasme turėjo statyti tiltą tarp lietuviškai dėstomo mokslo ir rusiškos techninės literatūros, be kurios tuo metu tiesiog negalėjome apsieiti.
Yra dar viena detalė, kuri šiandien gali atrodyti keistai. Dabar techniniame pasaulyje esame įpratę nuolat girdėti ISO: ISO tas, ISO anas, ISO standartas. O mūsų literatūroje buvo GOST. Didžiulė dalis techninės sistemos, kurioje mokėmės, buvo paremta ne vakarietiška ISO standartizacijos sistema, o sovietine GOST sistema. Ir čia nebuvo taip, kad dėstytojas galėjo nueiti į knygyną ir paprašyti to paties lietuviškai bei dar pagal ISO – tokių knygų paprasčiausiai nebuvo.
Tai ir buvo mūsų realybė. Sena techninė literatūra – rusiška, standartai – GOST, o mokslas ir valstybė jau lietuviški ir vis labiau besiorientuojantys į Vakarus. Per vidurį – mes, studentai, kuriuos reikėjo kažkaip išmokyti. Ir išmokė. Baigėme mokslus, gavome diplomus, tapome mechanikais, technikais, inžinieriais.
Tai dabar ką – apsimesti, kad tos knygos neegzistavo? Kad iš jų gautos žinios kažkokios mažiau vertingos todėl, kad buvo parašytos rusų kalba? Žinoma, kad ne. Ir čia atsiranda antra dilema: kalba gali būti okupacijos, propagandos ir kultūrinės įtakos priemonė, bet lygiai ta pati kalba gali būti suleidimų žinynas. Lentelė su tolerancijomis neturi politinių pažiūrų, o formulei techninės mechanikos vadovėlyje visiškai nesvarbu, kokia kalba paaiškinta, kaip ją naudoti.
Ir net šiandien problema niekur visiškai nedingo – tik rusų kalbą daug kur pakeitė anglų. Lietuvių kalba universitetuose ir profesiniame mokyme, žinoma, egzistuoja, tačiau kuo giliau eini į labai siaurą techninę ar mokslinę sritį, tuo greičiau atsitrenki į paprastą Lietuvos dydžio problemą. Mes fiziškai negalime kiekvienos pasaulyje išleidžiamos specializuotos knygos, kiekvieno žinyno, dokumentacijos ar mokslinio darbo išversti į lietuvių kalbą. Šiandien gamintojo dokumentaciją, programavimo aprašus ar mokslinius straipsnius labai dažnai skaitome angliškai, o mano jaunystėje didelę tos nišos dalį užimdavo rusų kalba.
Ir čia prasideda visai kita diskusija. Ar lietuvių kalbą saugome izoliuodami ją nuo kitų kalbų, ar kaip tik stipriname tada, kai žmogus puikiai kalba lietuviškai, bet kartu gali atsiversti anglišką, vokišką, lenkišką ar rusišką techninę literatūrą ir parsinešti iš jos žinias? Mano rusų kalbos mokėjimas man niekada netrukdė būti lietuviu. Priešingai – gyvenime jis man suteikė dar vieną informacijos šaltinį.
Trečia istorija
Šią vasarą važiuodami iš Lietuvos nusprendėme užsukti į Čekiją, o pirmiausia – į Varšuvą. Užsakome „Bolt“, atvažiuoja vairuotojas tadžikas, jaunas vaikinas, berods, 21 metų, vos vyresnis už mano sūnų. Kalba rusiškai, klausosi nemažai rusiškos muzikos, ir mes trumpai pasikalbame. Pasirodo, jo vyresnis brolis taip pat gyveno Lenkijoje, bet jam Lenkija nepatiko.
Kodėl? Todėl, kad lenkai nenori su juo kalbėti rusiškai, o jam dėl to buvo sunku gyventi. Taigi išvažiavo į kitą šalį. Spėkite, į kokią? Taip – į Lietuvą.
Ir štai čia man galvoje kažkas spragteli. Lietuva iš tiesų tebėra labai patogi šalis žmogui, mokančiam rusų kalbą. Medikai, „Bolt“ vairuotojai, sunkvežimių ir autobusų vairuotojai, statybininkai, įvairių paslaugų darbuotojai – rusų kalbą išgirsi nuolat. Ir svarbu suprasti vieną dalyką: sakydamas „rusakalbis“ aš nesakau „rusas“.
Rusakalbis gali būti ukrainietis, baltarusis, tadžikas, kazachas ar moldavas. Žmogus gali būti visiškai priešiškas dabartinei Rusijos valdžiai ir vis tiek kasdien kalbėti rusiškai. Tai skirtingi dalykai, kuriuos mes kažkodėl labai mėgstame suplakti į vieną. Kitas mūsų „Bolt“ vairuotojas Varšuvoje, beje, vėl tadžikas ir vėl kalbamės rusiškai. O tai dar tik viena diena Lenkijoje – mūsų laukia visa savaitė Čekijoje.
Praha ir Karlovy Vary
Praha – gražus miestas, beje, turintis netikėtą ryšį ir su Danija, kurioje gyvename jau daug metų: Prahoje palaidotas garsus danų astronomas Tycho Brahe. Bet mane ten nustebina visai kitas dalykas – rusų kalba. Jos daug: rusakalbiai turistai, rusakalbiai vietiniai, kai kur rusiški meniu, reklamos, užrašai. Ir mane, žmogų, kuris pats puikiai moka rusiškai ir tikrai nepuola į paniką išgirdęs rusišką sakinį, vienu momentu tai net pradeda erzinti.
O tada nuvažiuojame į Karlovy Vary, ir ten jau visai kitas lygis. Po kelių dienų pradedi kartais galvoti, ar tikrai esi Čekijoje. Viešbutyje kai kur paprasčiau susikalbėti rusiškai nei angliškai, parduotuvėse – rusiški užrašai, aptarnaujantis personalas – rusakalbis, gatvėje nuolat girdi rusų kalbą. Žinoma, Karlovy Vary turi savo istoriją, ir rusakalbiai turistai bei turtingi buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai šį miestą mėgo ne vakar ir ne užvakar.
Bet stovėdamas ten aš pirmą kartą rimčiau pagalvojau apie Lietuvą po dešimties ar penkiolikos metų. Ne todėl, kad Lietuva būtinai taps kažkokia „mažąja Rusija“, o todėl, kad problema gali būti daug paprastesnė. Kalba plinta ne tik todėl, kad kažkas ją politiškai stumia. Ji plinta ir todėl, kad ją naudoti patogu.
Jeigu atvykęs žmogus gali nueiti į parduotuvę ir su juo kalbės rusiškai, išsikviesti taksi ir vėl susikalbėti rusiškai, nueiti pas gydytoją, susirasti darbą ar sutvarkyti didelę dalį kasdienių reikalų ta pačia kalba, kyla labai paprastas klausimas: koks tada praktinis stimulas mokytis lietuviškai? Ne ideologinis ir ne moralinis – praktinis. Mano nuomone, būtent čia ir slypi viena svarbiausių visos diskusijos vietų.
O dabar – Danija
Čia galiu įterpti dar vieną labai asmenišką palyginimą. Danijoje gyvenu jau daug metų, o mano kasdienė kalba darbe – danų. Ar aš kalbu daniškai tobulai? Tikrai ne. Darau klaidų, kartais pamirštu žodį, kartais išgirstu kokį nors dialektą ir pagalvoju, kad žmogus galbūt išvis kalba ne daniškai.
Bet gyvenu, dirbu ir galiu savarankiškai tvarkyti savo reikalus. Galiu nueiti į banką ir susikalbėti, bendrauti su policija, paskambinti į savivaldybę, spręsti draudimo, mokesčių ar kitus kasdienius klausimus. Tai gal mano danų kalba nėra tobula, bet jeigu jos pakanka tam, kad galėčiau savarankiškai funkcionuoti Danijos visuomenėje, gal ji yra pakankamai gera? Man atrodo, taip. Niekas iš manęs nereikalauja rašyti kaip Hanso Christiano Anderseno – reikia tiesiog sugebėti gyventi valstybėje, kurios kalba yra danų.
Bet spėkite, kokia kalba kalbu su savo šeimos gydytoja? Lietuviškai. Atsakymas daug paprastesnis, nei galite pagalvoti: mūsų šeimos gydytoja – lietuvė. Žinoma, kad su ja kalbu lietuviškai, nes abu esame lietuviai ir lietuviškai galime daug tiksliau paaiškinti, kas skauda, kokie simptomai ir ką turime omenyje. Ar dėl to aš nesintegravęs į Daniją, negerbiu danų kalbos arba atsisakau jos mokytis? Man atrodo, būtų gana absurdiška taip teigti.
Ir tuo pačiu čia yra esminis skirtumas. Aš galiu nueiti pas kitą gydytoją Danijoje ir susikalbėti daniškai. Galiu nueiti į banką, paskambinti policijai ar savivaldybei. Aš nesu priklausomas nuo to, ar ten atsiras lietuvis. Lietuvių kalba mano gydytojos kabinete yra patogumas, o ne būtinybė.
Ir čia atsiranda Lino Slušnio istorija
2026 metų spalio pradžioje viešai kilo ginčas dėl vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio konsultuoto rusakalbio paauglio. Pats Slušnys teigė, kad pagalbą suteikė lietuviškai, o kartu buvusios Vaiko teisių specialistės vertėjavo. Jis taip pat viešai sakė, kad rusiškai sąmoningai nebekalba „iš principo“. Šioje istorijoje man įdomus ne tik pats konfliktas, bet ir klausimas, ką apskritai reiškia profesiniame kontekste sakyti, kad žmogus rusų kalbos nevartoja ar ja negali tinkamai bendrauti.
Linas Slušnys medicinos studijas pradėjo dar sovietmečio pabaigoje, o 1996 metais baigė pediatrijos studijas. Vėliau specializavosi vaikų ir paauglių psichiatrijoje. Aš tikrai nenoriu apsimesti žinantis, kokį konkretų vadovėlį jis laikė rankose trečiame kurse ar kokia kalba buvo kiekviena jo paskaita – to nežinau. Bet, prisimindamas savo paties studijas beveik tuo pačiu laikotarpiu, būčiau labai nustebęs sužinojęs, kad žmogus, pradėjęs medicinos studijas dar sovietinėje sistemoje, profesiniame gyvenime su rusų kalba beveik nesusidūrė.
Man tai tiesiog sunkiai įsivaizduojama. Aš mokiausi technikos, ir mano suleidimų lentelės, GOST standartai bei techninės mechanikos žinynai buvo rusiški. Jis mokėsi medicinos tuo metu, kai sovietinė medicinos sistema dar nebuvo kažkur stebuklingai išgaravusi 1990 metų kovo 11-osios rytą. Todėl kai diskusijoje atsiranda klausimas, ar Slušnys apskritai galėtų profesionaliai kalbėti rusiškai, man pats klausimas atrodo šiek tiek keistas.
Aš, žinoma, negaliu patikrinti jo dabartinio profesinio rusų kalbos žodyno. Gal trisdešimt metų tam tikrų terminų nevartojo, gal šiandien lietuviškai jam iš tiesų daug lengviau kalbėti apie diagnozes, simptomus ir gydymą. Visa tai visiškai įmanoma. Bet kalbame apie žmogų, kuris mokslus pradėjo dar sovietinės sistemos pabaigoje, todėl man daug įdomesnis ne klausimas „ar jis moka rusiškai pakankamai gerai?“, o kitas: jeigu moka – ar gydytojas kritinėje situacijoje turi teisę sąmoningai tos kalbos nevartoti vien dėl principo?
Ir štai čia aš vėl grįžtu prie savo gydytojos Danijoje. Ji moka daniškai, aš moku daniškai, ir mes abu galėtume pusvalandį labai principingai kalbėtis daniškai. Bet kam, kai abu puikiai kalbame lietuviškai? Jeigu ateičiau pas ją su paprastu peršalimu, gal ir jokio skirtumo, tačiau įsivaizduokime visai kitą situaciją – žmogus išgyvena psichologinę krizę.
Psichiatrijoje reikia suprasti ne tik sakinį, bet ir emociją, užuominą, žodžių pasirinkimą, kartais net pauzę tarp dviejų sakinių. Todėl argumentas „tegul kas nors išverčia“ man čia atrodo daug sudėtingesnis nei, tarkime, aiškinant pacientui, kad jam lūžo koja. Kita vertus, Slušnio argumente yra dalis, su kuria man sunku ginčytis: kaip Lietuvoje augantis vaikas gali sulaukti maždaug šešiolikos metų ir nesugebėti susikalbėti lietuviškai? Čia jau klausimas ne vien gydytojui – tai klausimas tėvams, mokyklai, valstybei ir visai sistemai.
Jeigu žmogų šešiolika metų supa aplinka, kurioje visi prie jo prisitaiko ir pereina į rusų kalbą, neturėtume labai nustebti, kad septynioliktais metais jis vis dar lietuviškai nekalba. Todėl šitoje istorijoje aš matau dvi visiškai skirtingas problemas, kurios kažkodėl buvo suplaktos į vieną. Pirma – kodėl Lietuvoje užaugęs vaikas nemoka lietuvių kalbos? Antra – ką turi daryti gydytojas čia ir dabar, kai prieš jį sėdi krizę išgyvenantis vaikas, kuris tos kalbos nemoka?
Pirmuoju klausimu galima būti labai principingam. Antruoju – aš jau nebe toks tikras. Nes vaikas, sėdintis prieš gydytoją šiandien, nėra atsakingas už tai, kokią kalbinę aplinką aplink jį kūrė suaugusieji ir valstybė ankstesnius šešiolika metų. Jo krizė taip pat nepalauks, kol mes išspręsime Lietuvos kalbos politikos problemas. Gal todėl visa rusų kalbos diskusija ir yra tokia nepatogi: principai paprastai būna labai aiškūs tol, kol nesusiduria su konkrečiu žmogumi.
Tai ką daryti su rusų kalba?
Aš nežinau. Tikrai. Gal todėl ir pavadinau šį tekstą „Rusų kalbos dilemos“, o ne „Ką reikia daryti su rusų kalba“. Man labai nepatinka abu kraštutinumai – tiek požiūris, kad rusų kalba yra beveik savaime blogis, tiek požiūris, kad „koks skirtumas, kokia kalba, svarbu susikalbėti“.
Man atrodo absurdiška tapatinti pačią kalbą su Putinu, Kremliumi ar tankais. Milijonai žmonių rusų kalba kalba todėl, kad taip užaugo, ir tai savaime nepasako nieko apie jų politines pažiūras. Tačiau lygiai taip pat negaliu iki galo sutikti, kad valstybei visai nesvarbu, kokia kalba joje galima gyventi dešimtmečius. Individui gal ir nėra didelio skirtumo, bet valstybei – yra.
Jeigu sutinku žmogų gatvėje ir jam lengviau kažką paaiškinti rusiškai – kalbėsiu rusiškai. Nematau jokios prasmės apsimesti, kad tos kalbos nemoku. Jeigu man reikia perskaityti techninę dokumentaciją ir vienintelė man suprantama jos versija yra rusiška – skaitysiu rusiškai. Jeigu mano gydytoja Danijoje yra lietuvė – su ja kalbėsiu lietuviškai. Bet kartu turiu mokėti daniškai tiek, kad man nereikėtų ieškoti lietuvio kiekvieną kartą, kai gyvenime atsiranda problema.
Man atrodo, čia ir yra esminis skirtumas: galimybė vartoti savo kalbą yra viena, o negalėjimas funkcionuoti valstybine kalba – visai kas kita. Galima vienu metu padėti ką tik nuo karo pabėgusiam ukrainiečiui, kuris dar nemoka nė vieno lietuviško žodžio, ir kartu tikėtis, kad po kelerių metų jis jau galės bent elementariai susikalbėti lietuviškai. Galima kalbėtis su tadžiku rusiškai ir kartu nenorėti, kad rusų kalba Lietuvoje taptų savaime suprantama antrąja aptarnavimo kalba. Galima skaityti rusišką techninį žinyną ir dėl to nė trupučio mažiau vertinti lietuvių kalbą.
Galima turėti rusakalbę gydytoją, kuri dar nekalba tobulai lietuviškai, bet stengiasi ir net pacientui pasiūlius rusų kalbą vis tiek tęsia konsultaciją lietuviškai. Man net atrodo, kad problema prasideda ne tada, kai žmonės kalba rusiškai. Ji prasideda tada, kai lietuviškai kalbėti nebereikia. Ir turbūt būtent čia yra riba, kurios aš pats nenorėčiau peržengti.
Nenoriu kovoti su žmonių kalbomis ir nenoriu aiškinti ukrainiečiui, baltarusiui ar tadžikui, kokia kalba jis turi kalbėti su savo šeima, draugais ar manimi. Bet taip pat nenorėčiau vieną dieną atsibusti šalyje, kurioje naujai atvykusiam žmogui lietuvių kalba tampa tiesiog neprivalomu priedu, nes ir be jos galima nugyventi dešimt, penkiolika ar dvidešimt metų. Čia nėra jokio gražaus atsakymo, nes ta pati rusų kalba prieš trisdešimt metų padėjo man mokytis inžinerijos, šiandien leidžia pasikalbėti su žmogumi, su kuriuo kitaip galbūt apskritai nesusikalbėčiau, ir tam tikrose situacijose gali padėti gydytojui bei pacientui geriau suprasti vienas kitą.
Tačiau ta pati patogi kalba, kai ja pradeda kalbėti pakankamai daug žmonių, gali labai tyliai tapti nebe papildoma kalba, o alternatyva lietuvių kalbai. Ir tada atsiranda klausimas: kuriame taške daugiakalbystė yra žmogaus privalumas, o kuriame taške valstybė pati sukuria aplinką, kurioje jos kalbos mokėti paprasčiausiai nebereikia?
Aš nežinau. O jūs?
Kontekstui apie Lino Slušnio viešai aptartą atvejį: LRT publikacija. Biografinė informacija apie jo medicinos studijas ir profesinį kelią pateikiama viešuose biografiniuose šaltiniuose.