Prieš daugiau nei trisdešimt metų mes, lietuviai, iškovojome laisvę. Sausio 13-oji tapo ne tik simboline pergale, bet ir atskaitos tašku ilgam, iš esmės nesibaigiančiam procesui – laisvės suvokimo, pasirinkimo ir atsakomybės brandinimui.
Šis kelias nėra baigtinis. Laisvė nėra būsena, kurią galima „turėti“ kartą ir visiems laikams. Tai procesas.
Skamba patetiškai? Galbūt. Tačiau tai tiesa, kuri man pačiam tapo aiški tik praėjus daug metų po nepriklausomybės atkūrimo. Todėl šiandien noriu kalbėti ne apie pačią laisvę kaip mitą, o apie tai, kokios laisvės mes norėjome, kokią gavome ir su kokiais jos paradoksais gyvename dabar.
Pasirinkimo paradoksai
Vėlyvuoju sovietmečiu gyvenome nuolatinio deficito sąlygomis. Trūko visko: būstų, automobilių, buitinės technikos, net elementarių prekių. Buvo sudaromos eilės, kurios tapo socialinio gyvenimo norma.
Tačiau šis deficitas nebuvo visuotinis. Egzistavo žmonių grupės, priklausančios politinei nomenklatūrai, kurioms taisyklės buvo kitokios. Apie tai nebuvo kalbama viešai, bet jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje visi puikiai žinojo, kaip veikia sistema. Planinė ekonomika ir riboti resursai sukūrė savitą, ideologiškai neigiamą, bet realiai funkcionuojančią nelygybę.
Būtent tai ir tapo viena pagrindinių pasipriešinimo priežasčių. Žmonėms atsibodo ne tik deficitas, bet ir cenzūra, laisvo žodžio nebuvimas, pasirinkimo imitacija. Bet koks bandymas kritikuoti sistemą buvo slopinamas. Laisvas pasirinkimas buvo ne teisė, o išimtis.
Šiandien susiduriame su kitokio pobūdžio problema. Pasirinkimų formaliai yra daug, tačiau vis daugiau žmonių jaučiasi pasimetę. Kai kam ši laisvė pasirodė ne tokia, kokios tikėjosi. Pasirodo, priimti kitų laisves ir jų pasirinkimus yra sudėtingiau nei priešintis autoritarinei sistemai.
Kas iš tiesų yra laisvė?
Laisvė ir pasirinkimas neatsiejami nuo lygių galimybių. Kuo mažiau realių galimybių žmogus turi, tuo labiau jo pasirinkimas tampa teorinis, o ne praktinis. Todėl kalbant apie laisvę neužtenka apsiriboti formaliomis teisėmis – svarbu vertinti, ar tos teisės gali būti realiai įgyvendinamos.
Pasirinkimas yra esminė laisvės dalis, tačiau pats savaime jis dar negarantuoja laisvės. Kuo daugiau pasirinkimų – tuo didesnis potencialas būti laisviems. Tačiau potencialas nėra tas pats, kas reali laisvė. Be žinių, atsakomybės ir gebėjimo prisiimti pasekmes pasirinkimų gausa gali virsti chaosu arba iliuzija.
Dažnai laisvė suprantama kaip galimybė daryti viską, ko nori. Šis suvokimas yra paviršutiniškas ir klaidinantis. Tenka girdėti argumentą: „Jeigu galėčiau, aš tam žmogui padaryčiau tą ar aną.“ Paklausus, kas trukdo, atsakymas paprastas – „už tai pasodins į kalėjimą“. Iš to daroma išvada, kad laisvė yra ribojama.
Čia slypi esminė klaida. Laisvė nėra anarchija ir negali ja būti. Galimybė pasirinkti smurtauti, kerštauti ar naikinti kitus nėra laisvės forma – tai grėsmė kitų laisvėms. Todėl laisvė visada egzistuoja santykyje su kitais žmonėmis, o ne vakuume.
Laisvė atsiranda ne ten, kur nėra jokių ribų, o ten, kur galioja vienodos ir visiems taikomos žaidimo taisyklės. Šios taisyklės nėra skirtos laisvei naikinti – jos skirtos apsaugoti ją nuo stipresniųjų savivalės. Be taisyklių laisvė greitai tampa privilegija, prieinama tik tiems, kurie turi daugiau galios.
Todėl laisvė visada yra susijusi su atsakomybe. Atsakomybe už savo veiksmus, žodžius ir pasirinkimus. Tai nėra patogi ar lengva būsena. Tačiau tai vienintelė forma, kurioje laisvė gali egzistuoti ilgalaikėje, daugiabalsėje ir demokratiškoje visuomenėje.
Konkurencija kaip laisvės erdvė
Konkurencija yra viena pagrindinių laisvės išraiškų. Ji leidžia žmonėms, idėjoms ir iniciatyvoms susidurti tarpusavyje ir būti vertinamoms ne pagal kilmę, ryšius ar statusą, o pagal rezultatą. Be konkurencijos laisvė tampa deklaratyvi – formalia teise, kuri realybėje neveikia.
Pats konkurencijos principas reiškia varžybas, įsitraukimą į kovą. Tačiau demokratinėje visuomenėje tai nėra kova „be taisyklių“. Konkurencija turi prasmę tik tuomet, kai ji yra sąžininga, o žaidimo sąlygos – aiškios ir vienodos visiems. Būtent todėl kova už laisvę neišvengiamai yra ir kova už taisyklių laikymąsi bei jų vienodą taikymą.
Konkuruodami mes negalime būti lygūs rezultatais – visada kažkas laimi, o kažkas pralaimi. Tačiau tai nėra problema. Problema atsiranda tuomet, kai pralaimėjimas suvokiamas ne kaip proceso dalis, o kaip neteisybė. Brandžioje visuomenėje pralaimėjimas reiškia galimybę mokytis, keistis ir bandyti dar kartą, o ne pretekstą griauti pačią sistemą.
Deja, pasaulis nėra tobulas. Demokratija nėra sterili. Žmonės nemoka pralaimėti, nenori laikytis taisyklių, kartais save laiko išskirtiniais. Tai žmogiška. Tačiau pavojinga tampa tuomet, kai asmeninės nesėkmės paverčiamos įrodymu, kad pati konkurencija, lygios galimybės ar demokratija esą neveikia.
Tokiais atvejais konkurencija pradedama suvokti kaip grėsmė, o ne kaip laisvės erdvė. Vietoje pastangų gerinti savo poziciją atsiranda noras riboti kitus, keisti taisykles savo naudai ar panaikinti pačią konkurenciją. Dažniausiai tai pateisinama kalbomis apie „neteisingą sistemą“, tačiau realus tikslas būna ne laisvė visiems, o privilegijos sau.
Be konkurencijos laisvė ilgainiui išsigimsta. Ji tampa priklausoma nuo galios, ryšių ir baimės, o ne nuo gebėjimų ir atsakomybės. Todėl konkurencijos gynimas yra ne ekonominis ar techninis klausimas, o vienas esminių laisvos visuomenės išlikimo pagrindų.
„Ne tokios laisvės norėjome“
Šis teiginys – „ne tokios laisvės norėjome“ – tapo universaliu paaiškinimu beveik viskam. Jis naudojamas kaip nusivylimo, pykčio ar bejėgiškumo santrauka. Jį kartoja ir dešinieji, ir kairieji, ir tie, kurie apskritai vengia bet kokių ideologinių apibrėžimų. Būtent dėl to šiandien vis labiau nyksta aiškios politinės ribos – skirtingos stovyklos pradeda kalbėti tais pačiais sakiniais.
Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys atrodo suprantamas. Daugelis tikėjosi, kad laisvė automatiškai atneš saugumą, teisingumą ir materialinę gerovę. Tačiau laisvė niekada nežadėjo komforto. Ji žadėjo galimybę rinktis, o kartu – pareigą prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.
Problema prasideda tuomet, kai laisvė pradedama suvokti kaip paslauga, kuri kažkam buvo suteikta nekokybiškai. Kai atsakomybė už asmenines nesėkmes perkeliama abstrakčiai „sistemai“, „valstybei“ ar „elitui“. Tokiu atveju teiginys „ne tokios laisvės norėjome“ tampa ne kritika, o pasiteisinimu.
Dažnai po šiuo naratyvu slepiasi labai konkretūs lūkesčiai: kad laisvė neturėtų kelti diskomforto, kad ji neturėtų kvestionuoti įsitikinimų, kad ji neturėtų leisti kitiems rinktis kitaip. Kai paaiškėja, jog kiti žmonės naudojasi tomis pačiomis teisėmis ir daro kitokius pasirinkimus, laisvė ima atrodyti kaip grėsmė.
Paradoksalu, bet būtent čia liberalizmas pradeda ardyti pats save. Laisvės vardu reikalaujama riboti kitų laisves. Lygios taisyklės imamos suvokti kaip neteisybė, jei jos negarantuoja norimo rezultato. Laisvė tampa selektyvi – ji reikalinga tik tada, kai tarnauja asmeniniams interesams.
Tačiau laisvė niekada nebuvo ir negali būti vieno žmogaus ar vienos grupės norų įgyvendinimas. Ji egzistuoja tik ten, kur galioja vienodos taisyklės visiems – net ir tada, kai jų rezultatai nėra patogūs ar malonūs.
Keršto kultūra – laisvės priešas
Lietuvoje vis labiau įsitvirtina ne pavydo, o keršto kultūra. Tai nėra laisvės išraiška ir neturi nieko bendro su teisingumu. Tai baimės, nesaugumo ir negebėjimo susikalbėti pasekmė. Kerštas tampa patogia reakcija ten, kur trūksta argumentų, kantrybės ir pasitikėjimo institucijomis.
Keršto kultūra dažnai maskuojama kaip kova už teisingumą ar moralę. Tačiau realybėje tai yra bandymas nutildyti, o ne įtikinti. Sukritikavai – sulauksi keršto. Ne diskusijos, ne kontrargumentų, o asmeninių atakų, reputacijos griovimo, viešo pažeminimo. Tai nėra laisvas žodis. Tai bausmės forma.
Svarbu pastebėti, kad kerštas nėra silpnųjų ginklas. Kerštauja tie, kurie jaučiasi stiprūs, turintys galią, auditoriją ar institucinį užnugarį. Jie bijo konkurencijos, bijo prarasti statusą, bijo būti kvestionuojami. Šiandien esi stiprus, rytoj – gali toks nebebūti. Būtent ši baimė ir gimdo keršto logiką.
Keršto kultūra naikina pačią konkurencijos idėją. Vietoje sąžiningų varžybų atsiranda siekis pašalinti oponentą ne geresniais argumentais, o bausmėmis. Tai ypač pavojinga viešojoje erdvėje, kur turėtų vykti idėjų kova, o ne žmonių naikinimas.
Viešas kerštas nėra teisingumas. Tai linčo teismas, kuriame nereikia nei įrodymų, nei proceso, nei atsakomybės. Pakanka emocijos ir minios pritarimo. Tokia praktika griauna pasitikėjimą ne tik viešąja diskusija, bet ir pačia laisvės sąvoka. Nes laisvė negali egzistuoti ten, kur už mintį ar kritiką gresia vieša bausmė.
Viešumas ir laisvas žodis
Laisvės kova nėra baigtinis procesas. Kai tik visuomenė pradeda manyti, kad laisvė jau „iškovota“, ji pradeda ją prarasti. Vienas svarbiausių ir kartu trapiausių laisvės matavimo kriterijų yra viešumas ir skaidrumas. Be jų laisvė tampa deklaracija, o ne praktika.
Moralė ir etika nėra abstrakčios sąvokos. Demokratinėje visuomenėje jos matuojamos labai paprastai – tuo, kiek sprendimų, interesų ir ryšių yra matomi viešojoje erdvėje. Teisiškai galima daug kas. Tačiau tai, kas sąmoningai slepiama nuo visuomenės, ilgainiui tampa ne tik neetiška, bet ir destruktyvu pačiai laisvei.
Viešumas dažnai suvokiamas kaip grėsmė: saugumui, privatumui, verslui ar net valstybei. Tačiau realybėje viešumas yra grėsmė tik tiems, kurie turi ką slėpti. Atvira visuomenė remiasi prielaida, kad sprendimai, darantys įtaką kitiems, negali būti priimami šešėlyje.
Svarbu suprasti ir tai, kad viešumas neprasideda nuo valdžios ar institucijų. Jis prasideda nuo individo. Nuo gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo žodžius, interesus ir veiksmus. Viešojoje politikoje turėtų dalyvauti žmonės, kurie yra pasirengę būti matomi, kritikuojami ir vertinami. Priešingu atveju politika tampa uždaru klubu, o ne visuomenės atstovavimu.
Lietuvoje vis dar gajus ankstyvųjų 90-ųjų naratyvas, kad „dėl saugumo“ negalima viešinti tikrųjų savininkų, interesų grupių ar finansinių ryšių. Šis argumentas ilgainiui buvo papildytas tariamai liberaliomis nuostatomis: esą verslas yra privatus reikalas, todėl jo veikla neturi būti viešinama.
Taip susiformavo pavojinga išimtis. Verslininkai tapo išskirtiniais asmenimis, kuriems leidžiama būti anonimiškais, nematomais visuomenėje. Jų finansinė padėtis, politiniai ryšiai ir įtaka sprendimų priėmimui buvo išstumti iš viešojo diskurso. Likęs vienintelis pasakojimas – kad verslas viską kuria, todėl jo klausti nereikia.
Tai nėra vakarietiška tradicija. Tai vėlyvosios perestroikos mentalitetas, kuriame viešumas suvokiamas kaip pavojus, o ne kaip būtina laisvės sąlyga.
Ar mes laisvi?
Paklausus, ar esame laisvi, daugelis atsakytų – ne. Dažniausiai toks atsakymas grindžiamas tuo, ko žmogus neturi: pinigų, saugumo, stabilumo, įtakos ar galimybių. Laisvė dažnai sutapatinama su turėjimu – kuo daugiau turi, tuo, esą, esi laisvesnis.
Tai suprantamas, bet klaidinantis požiūris. Pinigai ir materialiniai ištekliai iš tiesų gali išplėsti galimybių spektrą, tačiau jie patys savaime nesukuria laisvės. Jie suteikia komfortą, pasirinkimų patogumą, kartais – galios iliuziją, bet ne pačią laisvę.
Laisvė pirmiausia yra ne apie tai, kiek turi, o apie tai, ar gali rinktis be baimės būti nubaustas už patį pasirinkimą. Ar tavo pasirinkimus riboja taisyklės, kurios galioja visiems, ar nematomos išimtys, taikomos tik kai kuriems. Ar esi vertinamas pagal tuos pačius kriterijus kaip ir kiti, ar pagal tavo statusą, ryšius ar paklusnumą.
Paradoksalu, bet net ir turtingas žmogus gali būti nelaisvas, jei jis priklausomas nuo sistemos malonės, neformalių susitarimų ar nuolatinės baimės prarasti privilegijas. Lygiai taip pat žmogus, neturintis daug materialinių išteklių, gali būti laisvesnis, jei jo teisės, žodis ir pasirinkimai yra realiai apsaugoti.
Todėl laisvės matas nėra pinigų kiekis ar gyvenimo komfortas. Laisvės matas yra galimybė veikti viešai, kalbėti, klysti, konkuruoti ir pralaimėti nebijant, kad taisyklės bus pakeistos jau po fakto. Tai gebėjimas gyventi visuomenėje, kurioje nesėkmė nėra kriminalizuojama, o kritika – baudžiama.
Šia prasme klausimas „ar mes laisvi?“ neturi vienareikšmio atsakymo. Laisvė nėra duotybė, kurią galima kartą išmatuoti ir pamiršti. Ji yra nuolatinė įtampa tarp galimybių ir atsakomybės, tarp taisyklių ir jų laikymosi. Ir būtent nuo to, kiek esame pasirengę šią įtampą priimti, priklauso, kiek iš tiesų esame laisvi.
Užbaigiant
Praėjo daugiau nei trisdešimt metų nuo Sausio 13-osios. Laisvės kelias tęsiasi. Mes vis dar mokomės, kas ji yra. Vis dar susiduriame su paradoksais, keršto kultūra, baime viešumui.
Galbūt tai neišvengiama. Tačiau tai kryptis, kuri neveda į susikalbėjimą.
Ar mes tikrai norime, kad ji tokia ir liktų?