Perskaičius tokius tekstus, kartais susidaro įspūdis, kad geopolitikai, sociologijai ir kriminologijai jau nebereikia nei mokslininkų, nei tyrimų. Užtenka suskaičiuoti musulmonus, mečetes, prisiminti kelis nusikaltimus ir padaryti išvadą, kad Europa tuoj bus užkariauta.
Tačiau pabandykime pažiūrėti, kas iš tikrųjų slypi už šios tariamai faktinės analizės.
Kritikuojamas įrašas: originalus įrašas „Facebook“ platformoje.
Pradėkime nuo Prancūzijos.
Teigiama, kad pastarieji neramumai yra kraštutinių kairiųjų ir musulmonų imigrantų provokacija prieš rinkimus. Bet kur įrodymai?
2026 metų spalio protestai Prancūzijoje kilo dėl prastėjančių gyvenimo sąlygų, augančių pragyvenimo išlaidų, švietimo finansavimo ir socialinės nelygybės. Dalis protestų peraugo į smurtines riaušes, plėšikavimą ir susirėmimus su policija. Tai faktas, kurio nereikia nei neigti, nei teisinti.
Tačiau „Associated Press“ atlikta faktų patikra nenustatė pagrindo teigti, kad už šiuos neramumus daugiausia atsakingi musulmonai imigrantai. Kraštutinių kairiųjų aktyvistų dalyvavimas kai kuriuose smurtiniuose veiksmuose taip pat neįrodo, kad jie organizavo visus neramumus.
Ir čia atsiranda pirmasis manipuliacijos principas: iš sudėtingo socialinio konflikto pašalinti visas ekonomines ir politines priežastis, paliekant vieną patogų kaltininką.
Toliau – įspūdinga matematika apie du milijonus musulmonų, galinčių užimti prezidento rūmus.
Autorius paima nepatikrintą prielaidą, kad ketvirtadalis Prancūzijos musulmonų galėtų išeiti į gatves, ir iš jos sukuria scenarijų apie ginkluotą perversmą.
Bet kodėl būtent ketvirtadalis? Kodėl jie turėtų eiti į gatves? Kodėl turėtų būti ginkluoti? Kodėl Prancūzijos musulmonai, kurių politinės pažiūros, gyvenimo būdas ir interesai labai skirtingi, turėtų staiga veikti kaip viena kariuomenė?
Atsakymų nėra.
Beje, INSEE 2019–2020 metų tyrime musulmonais save įvardijo 10 proc. 18–59 metų žemyninės Prancūzijos gyventojų. Tai nėra tas pats, kas 12–13 proc. visų šalies gyventojų, kaip pateikiama tekste.
Tačiau net ir tiksliausias gyventojų skaičius nieko nepasakytų apie jų ketinimus rengti perversmą.
Jeigu tokiu metodu vertintume bet kurią religiją, galėtume suskaičiuoti Europos katalikus, padalyti juos iš keturių ir paskelbti, kad Vatikanas teoriškai turi pakankamai pajėgų užimti pusę Europos.
Skamba absurdiškai? Būtent.
Dabar apie Kelną ir seksualinius nusikaltimus.
2015–2016 metų Naujųjų metų naktį Kelne tikrai įvyko masiniai seksualiniai išpuoliai prieš moteris. Daugelis nustatytų įtariamųjų buvo kilę iš Šiaurės Afrikos. Tai siaubingi nusikaltimai, o policijos nesugebėjimas užtikrinti saugumo pagrįstai sulaukė kritikos.
Tačiau iš to padaryti išvadą, kad islamas apskritai skatina musulmonus prievartauti nemusulmones, yra milžiniškas loginis šuolis.
Nusikaltėlio kilmė ar religija savaime neįrodo nusikaltimo religinio motyvo. Tam reikia konkrečių įrodymų.
Lygiai taip pat, kaip krikščionio padarytas seksualinis nusikaltimas savaime netampa krikščioniškos doktrinos įgyvendinimu.
Galima diskutuoti apie patriarchalines nuostatas, moterų teises, integracijos nesėkmes ar seksualinio smurto toleravimą tam tikrose bendruomenėse. Tai rimtos temos. Tačiau visa tai pakeisti teiginiu, kad du milijardai žmonių priklauso seksualinį smurtą skatinančiai religijai, nėra rimta analizė.
Beje, istorija apie specialius nuo išžaginimo apsaugančius apatinius taip pat pateikta manipuliatyviai. Tokius gaminius kūrė pavieniai privatūs verslininkai. Tai nebuvo nei Vokietijos pramonės atsakas, nei valstybinė kovos su imigrantais programa.
O kaip Stokholmas, tariamai tapęs imigrantų išžaginimų sostine?
Švedijos nusikalstamumo prevencijos taryba „Brå“ aiškiai perspėja, kad tarptautiniai seksualinių nusikaltimų statistikos palyginimai yra sudėtingi. Skiriasi teisiniai išžaginimo apibrėžimai, pranešimų registravimo tvarka ir tai, kaip skaičiuojami pakartotiniai nusikaltimai.
Tai nereiškia, kad Švedijoje nėra seksualinio smurto ar problemų, susijusių su nusikalstamumu tarp migrantų.
Tai reiškia, kad teiginys „Stokholmas yra čempionas“ be palyginamos metodikos, laikotarpio ir patikimos nusikaltėlių statistikos yra ne mokslinė išvada, o retorinis triukas.
Ypač įdomi istorija apie Amsterdamo bažnyčią.
Autorius tvirtina, kad per 2026 metų Naujuosius metus sudegė Westerkerk, ir leidžia suprasti, jog tai susiję su musulmonais.
Tik štai nedidelė problema: degė ne Westerkerk, o Vondelkerk.
Dar svarbiau, 2026 metų rugpjūčio 25 dieną Nyderlandų policija paskelbė, kad po išsamaus tyrimo gaisro priežasties nustatyti nepavyko. Nebuvo įrodyta nei tyčinio padegimo versija, nei religinis motyvas.
Bet teksto autoriui, regis, įrodymų ir nereikia. Užtenka gaisro ir daugtaškio apie tariamą atsitiktinumą.
Tuo tarpu bažnyčių padegimų statistika irgi nepateikia nusikaltėlių religijos. Net jei padegimas užregistruotas kaip galimas neapykantos nusikaltimas, iš to negalima automatiškai nustatyti kaltininko tapatybės.
Ir pagaliau – islamas, džihadas bei tariamas istorinis Europos susigrąžinimas.
Taip, islamo istorijoje buvo karinių užkariavimų. Taip, egzistuoja radikalios islamistinės organizacijos, siekiančios religinėmis normomis pagrįstos politinės valdžios. Taip, džihadistinis terorizmas Europai kelia realią grėsmę.
Tačiau istorinis musulmonų valstybių užkariavimas viduramžiais nėra įrodymas, kad šiuolaikinis musulmonų migrantas į Daniją, Prancūziją ar Vokietiją vykdo tą pačią karinę misiją.
Čia sumaišomos religija, politinė ideologija, istorija, migracija ir terorizmas.
Net islamo istorijoje svarbi hidžra – Mahometo persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 metais – savaime neįrodo, kad kiekviena šiuolaikinė musulmonų migracija yra užkariavimo strategija.
Jeigu norime suprasti dabartinę migraciją, reikėtų tyrinėti jos priežastis: karus, darbo rinką, šeimų susijungimą, ekonominę nelygybę, politinį persekiojimą ir pačių migrantų pasirinkimus.
Bet tai reikalautų gerokai daugiau darbo nei tiesiog paskelbti, kad „jie grįžta pasiimti Europos“.
Ir dar vienas dalykas – teiginys, kad vienintelis su radikaliuoju islamu kovojantis Izraelis.
Ar tikrai?
Europolas 2025 metais Europos Sąjungoje užfiksavo 347 sulaikymus, susijusius su įtariama džihadistine teroristine veikla. Europos valstybės tiria ekstremistinius tinklus, užkardo išpuolius ir vykdo antiteroristines operacijas.
Todėl teiginys, kad Europa nieko nedaro, tiesiog neatitinka tikrovės.
O Izraelio vyriausybės karinės politikos sutapatinimas su visos civilizacijos gynimu yra politinis vertinimas, ne objektyvus saugumo faktas.
Pabaigai.
Aš visiškai nemanau, kad Europa neturi problemų dėl migracijos, integracijos, religinio ekstremizmo ar nusikalstamumo. Turi. Ir apie jas reikia kalbėti atvirai, nebijant nei nepatogių duomenų, nei pagrįstos kritikos.
Tačiau atviras kalbėjimas prasideda nuo faktų, o ne nuo iš anksto pasirinkto kaltininko.
Kai kiekvienas musulmonas tampa potencialiu džihadistu, kiekviena mečetė – galimu ekstremizmo centru, kiekvienas bažnyčios gaisras – religiniu išpuoliu, o kiekvienos riaušės – islamo ekspansijos įrodymu, mes jau nebeanalizuojame tikrovės.
Mes tiesiog pritaikome tikrovę prie savo baimių.
Ir čia slypi vienas nemalonus paradoksas: žmonės, kurie nuolat kalba apie Europos civilizacijos ir jos vertybių gynimą, kartais patys labai lengvai atsisako vieno svarbiausių tos civilizacijos principų – individualios atsakomybės, įrodymų ir atsisakymo kaltinti žmogų vien už priklausymą tam tikrai grupei.
Europa netaps saugesnė, jeigu vietoj nusikaltėlių pradėsime skaičiuoti tikinčiuosius.
Naudoti šaltiniai
- Associated Press (2026-10-20): Prancūzijos neramumų faktų patikra
- INSEE: Prancūzijos gyventojų religinė tapatybė, 2019–2020 m.
- Le Monde (2025-12-31): Kelno 2015–2016 m. Naujųjų metų nakties išpuoliai
- Euronews: faktų patikra apie tariamus apsauginius apatinius
- Brå: kaip teisingai skaityti Švedijos nusikalstamumo statistiką
- Nyderlandų policija (2026-08-25): Vondelkerk gaisro priežastis nenustatyta
- Factcheck Vlaanderen (2026-06-04): bažnyčių gaisrų statistikos tikrinimas
- Eucrim: Europol TE-SAT 2026 terorizmo duomenų apžvalga
Nuotrauka: Ana Soares / Unsplash.