Trolis, botas ar kritikas? Kaip etiketės naikina viešą pokalbį
Žmogus parašo komentarą. Užduoda nepatogų klausimą valdžiai, žurnalistui, partijai, visuomeniniam judėjimui ar įtakingai viešai figūrai. Klausimas gali būti aštrus, nepatogus, net nemalonus. Bet vietoj atsakymo į turinį jis gauna diagnozę: „Čia trolis.” „Čia botas.” „Čia užsakytas.” „Čia penkta kolona.”
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprastas internetinis konfliktas. Kažkas kažką pavadino negražiu žodžiu, kažkas įsižeidė, komentaruose prasidėjo triukšmas. Bet giliau čia vyksta sudėtingesnis procesas. Tai nėra vien kalbos kultūros problema. Tai yra išankstinių įsitikinimų, grupinės tapatybės, emocinės gynybos ir kognityvinių iškraipymų problema.
Žodžiai „trolis” ir „botas” turi realias reikšmes. Trolinimas egzistuoja. Botai egzistuoja. Koordinuotos kampanijos egzistuoja. Tyrėjai socialinius botus apibrėžia kaip paskyras, kurios yra visiškai arba iš dalies valdomos automatizuotų sistemų, o jų aptikimas yra metodologiškai sudėtingas, nes reikia vertinti elgesį, tinklus, kalbą, paskyrų požymius ir kontekstą.
Bet problema prasideda tada, kai šie žodžiai nebevartojami reiškiniui atpažinti. Jie tampa greitu būdu paaiškinti nepatogų žmogų. Ne analizuojant, ką jis pasakė, o nusprendžiant, kas jis „iš tikrųjų” yra.
Tada viešas pokalbis išsigimsta. Klausimas „ar šis argumentas teisingas?” pakeičiamas klausimu „kuriai pusei šis žmogus priklauso?”. O kai žmogus priskiriamas priešų stovyklai, jo žodžiai nebeskaitomi kaip argumentas. Jie skaitomi kaip grėsmė.
Kritika tampa grėsme, kai nuomonė susilieja su tapatybe
Sveikoje viešoje erdvėje kritika yra būtina. Ji nėra neapykanta. Ji nėra sabotažas. Ji nėra automatiškai propaganda. Kritika yra būdas patikrinti, ar idėja, institucija, politikas, žurnalistas, judėjimas ar autoritetas atlaiko klausimus.
Bet socialiniuose tinkluose kritika dažnai suvokiama ne kaip bandymas patikrinti teiginį, o kaip išpuolis prieš grupę. Jeigu žmogaus politinė, moralinė ar kultūrinė pozicija tampa jo tapatybės dalimi, kritika tai pozicijai pradeda atrodyti kaip kritika jam pačiam.
Čia tinka tapatybę saugančio mąstymo sąvoka — angliškai identity-protective cognition. Yale teisės profesorius Danas Kahanas su kolegomis 2007 m. parodė, kad kultūriškai ir ideologiškai apibrėžti žmonės yra linkę pasirinktinai priimti arba atmesti įrodymus pagal tai, ar jie atitinka jų grupės įsitikinimus. Vėlesniuose darbuose Kahanas pridūrė, kad šis mechanizmas dažnai stipresnis tarp labiau išsilavinusių ir informuotų žmonių, ne silpnesnis — nes jiems lengviau rasti argumentų savo pozicijai paremti.
Todėl kritikas tampa pavojingas ne todėl, kad jis būtinai meluoja. Jis pavojingas todėl, kad verčia grupę tikrinti savo pačios įsitikinimus.
Tai psichologiškai nemalonu. Lengviau manyti, kad kritikas yra nepatikimas, nupirktas, piktavališkas ar neautentiškas. Tada nereikia svarstyti, ar jo argumente yra tiesos.
Patvirtinimo šališkumas: matome tai, ką jau tikime
Kai žmogus jau iš anksto mano, kad „mūsų pusę puola priešai”, jis pradeda kitaip skaityti komentarus. Tas pats sakinys vienam atrodys kaip teisėta kritika, kitam — kaip trolinimas. Ne todėl, kad pats sakinys pasikeitė, o todėl, kad skiriasi skaitytojo išankstinis filtras.
Tai vadinama patvirtinimo šališkumu. Amerikos psichologų asociacijos žodynas šį reiškinį apibrėžia kaip polinkį rinkti ar akcentuoti informaciją, kuri patvirtina jau turimus lūkesčius, kartu atmetant arba menkinant prieštaraujančią informaciją.
Interneto ginčuose tai atrodo taip: jeigu žmogus sako kažką, kas sutampa su mano puse, aš jo toną interpretuoju palankiau. Jis „drąsus”, „tiesus”, „nebijo pasakyti”. Jeigu tą patį toną naudoja priešingos stovyklos žmogus, jis jau „agresyvus”, „provokatorius”, „trolis”.
Vadinasi, problema nėra vien tai, kad žmonės vieni kitus įžeidinėja. Gili problema yra ta, kad tas pats elgesys vertinamas skirtingai pagal tai, ar jis ateina iš „mūsų”, ar iš „jų”. Saviems leidžiama būti aštriems, nes jie „gina tiesą”. Svetimiems net nepatogus klausimas gali būti laikomas priešišku veiksmu.
Motyvuotas mąstymas: išvada pasirenkama anksčiau už argumentą
Patvirtinimo šališkumas dažnai sustiprinamas dar gilesniu mechanizmu — motyvuotu mąstymu. Tai informacijos vertinimas šališkai, siekiant palaikyti iš anksto pageidaujamą išvadą.
Skirtumas svarbus. Patvirtinimo šališkumas yra apie tai, ką pastebime. Motyvuotas mąstymas yra apie tai, kaip mąstome. Žmogus, jau turintis norimą išvadą, ieško būdų ją pagrįsti, o ne kritiškai ją tikrina.
Politinėse diskusijose tai veikia paprastai. Žmogus nebeklausia: „Ar kritikas gali būti teisus?” Jis klausia: „Kaip paaiškinti, kad šis kritikas neteisus?” Pirmas klausimas atveria galimybę mokytis. Antras saugo išankstinę poziciją.
Todėl „botas” ar „trolis” tampa ne išvada po analizės, o patogiu paaiškinimu, kuris leidžia analizės išvengti. Iš anksto manoma, kad kritika kyla iš blogų motyvų, todėl pats argumentas tampa antraeilis.
Kaip suformuojamas priešiškas įsitikinimas apie kritiką
Viešoje erdvėje žmogus retai iš karto pavadinamas priešu be jokio pasiruošimo. Dažniausiai pirmiausia sukuriamas interpretacijos rėmas.
Auditorijai kartojama, kad tam tikrą politiką, instituciją, žurnalistą ar judėjimą nuolat puola „troliai”, „botai”, „priešiškos jėgos”, „propagandos kanalai” ar „radikalai”. Dalis to gali būti tiesa. Tokios grėsmės tikrai egzistuoja. Bet jeigu šis paaiškinimas tampa universaliu, jis pradeda veikti kaip išankstinis nusistatymas.
Tada kiekvienas nepatogus klausimas automatiškai įkrenta į jau paruoštą stalčių. Auditorijai nebereikia savarankiškai vertinti argumento. Jai jau pasiūlytas aiškinimas: „čia ne kritika, čia puolimas”.
Tai ir yra manipuliavimas įsitikinimais. Nebūtina meluoti kiekviename sakinyje. Pakanka sukurti tokį rėmą, kuriame kritika iš anksto atrodo įtartina. Tokiu atveju kritikas ginasi nebe nuo kontrargumento — jis ginasi nuo išankstinės prielaidos apie savo motyvus.
Kai nemalonus klausimas laikomas įrodymu prieš klausiantįjį
Vienas pavojingiausių momentų atsiranda tada, kai pats klausimo nepatogumas tampa pagrindu įtarimui.
Klausimas: „Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?” Atsakymas: „Kodėl tu kartoji priešų naratyvą?”
Klausimas: „Ar yra įrodymų?” Atsakymas: „Kodėl tu gini kitą pusę?”
Klausimas: „Ar nebuvo klaidų?” Atsakymas: „Kodėl tu bandai diskredituoti?”
Taip diskusija pakeičiama psichologine gynyba. Vietoj atsakymo į klausimą tikrinamas klausiantysis. Ne turinys, o jo tariama priklausomybė. Ne argumentas, o motyvas. Ne faktai, o lojalumas.
Tai ypač žalinga todėl, kad kritinis klausimas gali būti visiškai teisėtas net tada, kai jį naudoja ir blogų ketinimų turintys veikėjai. Jeigu propagandistas užduoda klausimą, tai dar nereiškia, kad pats klausimas neteisėtas. Klausimo vertė priklauso nuo jo pagrįstumo, ne nuo to, ar jis patogus vienai ar kitai pusei.
Realių botų buvimas padidina paranoją
Čia būtina balansuoti. Botai, troliai ir koordinuotos kampanijos egzistuoja. Pew Research Center 2018 m. analizė, peržiūrėjusi 1,2 mln. tweetų, nustatė, kad apie du trečdaliai nuorodų į populiarias svetaines „Twitter” platformoje buvo paskelbti įtariamų automatizuotų paskyrų. Tarp jų — 500 aktyviausių botų pasiskirstė net 22 % visų tweetų į naujienų svetaines, kai 500 aktyviausių žmonių vartotojų — tik 6 %.
Bet būtent dėl to atsiranda antra problema. Kai žmonės žino, kad botai egzistuoja, jie pradeda įtarinėti per plačiai. Reali grėsmė tampa pagrindu kognityviniam peršokimui: „botai egzistuoja” virsta „mano kritikas tikriausiai botas”.
Tai nėra tas pats.
Botų aptikimo specialistai dirba su tikimybėmis, elgesio modeliais ir tinklų analize. Net jų metodai turi ribas. Todėl paprastas komentatorius, kuris iš kelių sakinių nusprendžia, kad kitas žmogus yra botas, dažniausiai ne nustato faktą, o išreiškia įtarimą. Tas įtarimas gali būti suprantamas. Bet jis neturėtų pakeisti argumento analizės.
Socialinis įrodymas: kai minia sukuria „akivaizdumą”
Kitas svarbus mechanizmas yra socialinis įrodymas. Žmonės linkę vertinti situaciją pagal tai, kaip reaguoja kiti. Jeigu po žmogaus komentaru atsiranda dešimtys atsakymų, kad jis „trolis”, „botas” ar „užsakytas”, naujas skaitytojas dažnai nebeskaito pradinio argumento taip pat neutraliai. Jam jau parodyta, kaip reikia reaguoti.
Čia ir atsiranda pavojus: koordinuotas arba pusiau koordinuotas puolimas gali sukurti iliuziją, kad kritikas yra demaskuotas, nors iš tikrųjų jo argumentas dar net nebuvo išnagrinėtas.
Komentarų minia veikia kaip kognityvinis spaudimas. Žmogus galvoja: „Jei tiek daug žmonių jį puola, turbūt jis tikrai kažką blogo daro.” Bet toks įspūdis nebūtinai reiškia tiesą. Jis gali reikšti tik tai, kad viena pusė yra aktyvesnė, agresyvesnė arba geriau mobilizuota.
Kai kritika padaroma per brangi
Yra ir rimtesnis lygmuo. Kartais žmogus ne tik pavadinamas troliu ar botu. Prieš jį nukreipiamas spaudimas: masiniai komentarai, pašaipos, reputacijos puolimas, iš konteksto traukiamos senos frazės, užuominos apie jo tariamus ryšius, bandymas parodyti darbdaviui, auditorijai ar artimiesiems, kad jis „probleminis”.
Tokio spaudimo tikslas nebūtinai yra įrodyti, kad kritikas neteisus. Tikslas gali būti padaryti pačią kritiką per brangią.
Žmogus turi pradėti skaičiuoti: ar verta klausti, jeigu po to reikės visą vakarą gintis? Ar verta rašyti, jei vardas bus tampomas komentaruose? Ar verta kalbėti, jei vėliau reikės aiškintis dėl dalykų, kurių niekada nesakei?
UNESCO ir Tarptautinio žurnalistikos centro (ICFJ) tyrimas „The Chilling” (2022 m.), apklausęs daugiau nei 850 moterų žurnalisčių iš dešimčių valstybių, parodė tiesioginį padarinį: 30 % apklaustų moterų žurnalisčių, patyrusių internetinį smurtą, pradėjo praktikuoti savicenzūrą socialiniuose tinkluose, o 20 % visiškai pasitraukė iš internetinių sąveikų. 2025 m. atnaujinti „Tipping Point” duomenys yra dar prastesni — savicenzūrą jau praktikuoja 45 % moterų žurnalisčių, t. y. 50 % daugiau nei 2020 m.
Nors tas tyrimas konkrečiai analizuoja moteris žurnalistes, mechanizmas yra platesnis. Spaudimas internete gali priversti žmones mažiau kalbėti ne todėl, kad jie neturi argumentų, o todėl, kad socialinė kaina tampa per didelė.
Tylos spiralė: kai žmonės ne pakeičia nuomonę, o ją paslepia
Čia tinka klasikinė tylos spiralės sąvoka, suformuluota dar Elisabeth Noelle-Neumann (1974 m.). Žmonės linkę nutylėti savo nuomonę, kai mano, jog jų pozicija yra nepopuliari arba gali sukelti socialinę bausmę. Pew Research Center 2014 m. tyrimas apie diskusijas dėl Snowdeno atvejo nurodė, kad žmonės socialiniuose tinkluose gali būti net mažiau linkę reikšti nepopuliarią nuomonę nei gyvame pokalbyje — ypač jeigu mano, kad jų draugai online nepritars.
Tai svarbu. Dažnai manoma, kad jei žmonės nekalba, vadinasi, jie pritaria. Bet tyla gali reikšti ne pritarimą, o rizikos skaičiavimą.
Viešoje erdvėje tada susidaro klaidingas vaizdas. Atrodo, kad viena nuomonė dominuoja, nes ją garsiai gina aktyvi grupė. O kiti tyli, nes nenori tapti kitu taikiniu. Taip daugumos iliuzija sukuriama ne argumentų stiprumu, o baime prieštarauti.
Kodėl atrodo, kad visi rėkia
Internetas nebūtinai padaro žmones blogesnius. Bet jis padaro agresyvų elgesį daug matomesnį.
Aarhus universiteto tyrėjai Alexanderis Boras ir Michaelis Bangas Petersenas, ištyrę daugiau nei 8 400 amerikiečių ir danų atvejų (2021 m., American Political Science Review), padarė įdomią išvadą: internetas neverčia gerų žmonių virsti troliais. Vietoj to, agresyvūs žmonės yra agresyvūs ir online, ir offline — tačiau internete jų elgesys vyksta dideliuose viešuose tinkluose, todėl yra daug labiau matomas.
Todėl keli agresyvūs žmonės gali sukurti įspūdį, kad „visuomenė taip mano”. Jeigu jie komentuoja daug, greitai ir koordinuotai, jų balsas atrodo didesnis, nei yra. Tylūs žmonės tampa nematomi. Nuosaikūs žmonės pasitraukia. Lieka konfliktas, kuris atrodo kaip realybės atspindys, nors gali būti tik platformos iškreiptas vaizdas.
Pew Research Center 2021 m. ataskaitoje (apklausa atlikta 2020 m. rugsėjį) nurodė, kad 70 % JAV socialinių tinklų vartotojų niekada arba retai skelbia įrašus apie politinius ar socialinius klausimus; tik 9 % sakė tai darantys dažnai. Dvi pagrindinės nutylėjimo priežastys, kurias minėjo respondentai — baimė, kad pasakyti dalykai bus panaudoti prieš juos, ir nenoras būti puolamiems už savo pažiūras.
Tai reiškia, kad matomiausi politiniai balsai nebūtinai reprezentuoja daugumą. Jie reprezentuoja aktyviausius, labiausiai motyvuotus arba mažiausiai konfliktų vengiančius vartotojus.
Informacinis nuovargis trumpina mąstymą
Dar viena priežastis, kodėl kritikai greitai nurašomi, yra nuovargis. Politinės diskusijos internete daugeliui kelia stresą. Pew Research Center 2021 m. tyrime 59 % JAV suaugusiųjų teigė, kad politiniai pokalbiai su žmonėmis, su kuriais jie nesutinka, jiems yra stresą keliantys ir erzinantys — augimas nuo 50 % 2019 m.
Kai žmogus pavargęs, jis mažiau linkęs atidžiai skaityti. Jis ieško greito sprendimo. Kas čia? Savas ar svetimas? Kritikas ar priešas? Klausimas ar provokacija?
Taip mąstymas trumpėja. Sudėtingas argumentas suspaudžiamas į paprastą signalą. O paprasti signalai labai patogūs socialiniuose tinkluose, nes ten greitis dažnai laimi prieš tikslumą.
Tačiau ne visa kritika yra sąžininga
Būtina pasakyti ir kitą pusę. Ne kiekvienas, kuris sako „aš tik kritikuoju”, iš tikrųjų kritikuoja sąžiningai.
Kartais kritikos forma naudojama kaip priedanga kabinėjimuisi, insinuacijoms, sąmoningam temos iškraipymui, asmeniniams puolimams ar nuolatiniam melagingų teiginių kartojimui. Kartais klausimas iš tikrųjų nėra klausimas, o užmaskuotas kaltinimas. Kartais žmogus ne ieško atsakymo, o bando išprovokuoti reakciją.
Todėl negalima naiviai sakyti, kad kiekvienas apkaltintas trolinimu yra nekaltas kritikas. Bet taip pat negalima sakyti, kad kiekvienas aštrus kritikas yra trolis.
Skirtumas slypi ne vien tone. Sąžininga kritika turi objektą: sprendimą, faktą, teiginį, veiksmą, instituciją, argumentą. Ji gali būti griežta, bet ji leidžia atsakyti. Trolinimas dažniau siekia ne atsakymo, o emocinės reakcijos. Jis keičia temą, provokuoja, tyčiojasi, kartoja tą patį, apsimeta nesuprantantis, kelia triukšmą.
Kritikas gali būti nemalonus, bet jo klausimą galima patikrinti. Trolis dažnai daro taip, kad pats tikrinimas taptų beprasmis.
Kaip atpažinti, kad mus valdo išankstinis nusistatymas
Praktinis klausimas nėra tik „kaip atpažinti botą ar trolį?”. Lygiai svarbus klausimas: kaip atpažinti, kad aš pats per greitai nurašau žmogų?
Keli signalai, kurie verti dėmesio:
- Kai atsakymą apie žmogų turiu dar prieš perskaitydamas jo argumentą.
- Kai saviškiams leidžiu tai, ko neleidžiu oponentams.
- Kai kritikos nebeskaitau kaip sakinio, o skaitau kaip priklausymo ženklą — „taip kalba tik anie”.
- Kai mano pirmas impulsas yra ne atsakyti į klausimą, o paaiškinti, kodėl klausiantysis blogas.
- Kai man atrodo, kad nepatogus klausimas savaime įrodo blogus motyvus.
Tokiais momentais verta sustoti. Ne todėl, kad kritikas būtinai teisus. O todėl, kad mūsų pačių mąstymas gali būti per greitas, per gynybiškas ir per lojalus grupei.
Viešas pokalbis virsta lojalumo testu
Didžiausias pavojus demokratinei diskusijai atsiranda tada, kai viešas pokalbis tampa ne tiesos paieška, o lojalumo patikrinimu.
Tada klausimas „ar tai pagrįsta?” pakeičiamas klausimu „ar tai naudinga mūsų pusei?”. Kritika vertinama ne pagal tikslumą, o pagal tai, kam ji pakenks. Faktai tampa mažiau svarbūs už komandą. Abejonė tampa įtarimu. Klausimas tampa išdavyste.
Tai labai pavojinga, nes visuomenė be kritikos praranda klaidų taisymo mechanizmą. Valdžia nebetikrinama. Žiniasklaida nebekvestionuojama. Aktyvistai nebeatsako į argumentus. Politinės grupės užsidaro savo informaciniuose burbuluose. Žmonės pradeda kalbėti tik su tais, kurie jau sutinka.
Tada melui tampa lengviau. Jis gali slėptis už grupės lojalumo. O tiesa tampa nepatogi, nes ji nebūtinai naudinga komandai.
Kai žurnalistika ima vaidinti interneto policiją
Dar vienas svarbus sluoksnis yra tai, kas Lietuvoje vis dažniau atrodo kaip neformalus „interneto policininko” vaidmuo. Jį dažnai prisiima ne valstybės institucijos, o viešosios erdvės autoritetai: žurnalistai, redaktoriai, laidų vedėjai, apžvalgininkai, komunikacijos specialistai, viešųjų ryšių ekspertai. Dalis komunikatorių patys yra buvę žurnalistai, todėl tarp žurnalistikos, viešųjų ryšių, politinės komunikacijos ir nuomonės formavimo atsiranda gana uždaras ratas.
Formaliai žurnalistika demokratijoje turi labai svarbią funkciją. Ji turi tikrinti valdžią, užduoti nepatogius klausimus, atskleisti piktnaudžiavimą ir padėti visuomenei suprasti, kas vyksta. Problema prasideda tada, kai šis „sarginio šuns” vaidmuo virsta nebe valdžios kontrole, o visuomenės kalbos kontrole.
Tada žurnalistas ar komunikatorius ne tik informuoja. Jis ima spręsti, kas yra „normalus” klausimas, o kas jau „pavojingas naratyvas”. Kas yra kritika, o kas „atakos prieš demokratiją”. Kas yra pilietinis nepasitenkinimas, o kas „trolinimas”. Kas yra nepatogus klausimas, o kas „propagandos atkartojimas”.
Taip viešojoje erdvėje atsiranda keista situacija: tie, kurie turėtų klausti kitų, patys tampa beveik nekvestionuojami. Jie patys sau priskiria teisę būti ir stebėtojais, ir kaltintojais, ir teisėjais. Jie gali viešai įvardyti, kas yra pavojingas, kas yra „nepatikimas”, kas „skleidžia sąmokslo teorijas”, kas „dirba prieš valstybę” ar „kartoja priešų naratyvus”. O kai jų pačių veikla kritikuojama, kritikas dažnai iš karto patenka į įtarimo lauką.
Čia svarbu ne tai, kad žurnalistai neturi teisės gintis nuo nepagrįstų puolimų. Žinoma, turi. Žurnalistai ir redakcijos realiai patiria spaudimą, grasinimus, politines atakas ir koordinuotą persekiojimą. Bet demokratinėje visuomenėje žurnalistikos apsauga negali virsti žurnalistikos neliečiamumu.
Viešoji kritika žurnalistams nėra savaime išpuolis prieš žodžio laisvę. Klausimai apie šališkumą, atranką, temų nutylėjimą, viešųjų pinigų naudojimą, redakcinius prioritetus ar ideologinį vienodumą nėra savaime propaganda. Tai gali būti visiškai teisėti klausimai.
Pavojus atsiranda tada, kai kritika medijoms automatiškai interpretuojama kaip priešiškumas medijų laisvei. Tokiu būdu sukuriamas psichologinis rėmas: jei kritikuoji žurnalistą, vadinasi, puoli žurnalistiką. Jei kritikuoji LRT, vadinasi, puoli laisvą žodį. Jei klausi apie redakcinę kryptį, vadinasi, nori politinės kontrolės. Bet tai loginis peršokimas.
LRT kaip jautrus pavyzdys
LRT atvejis čia ypač jautrus. Pagal LRT įstatymą LRT yra nepriklausoma viešoji įstaiga, kurios vienintelė savininkė yra valstybė, o jos veiklos principai apima nešališkumą, skaidrumą, objektyvumą, politinį neutralumą, nepriklausomumą ir žodžio bei kūrybos laisvę. Įstatyme taip pat įtvirtinta, kad LRT turinyje turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai.
Būtent todėl LRT kritika negali būti automatiškai laikoma antivalstybiniu ar antidemokratiniu veiksmu. Jei institucija finansuojama viešais pinigais ir turi įstatyme įtvirtintą pareigą atspindėti pažiūrų įvairovę, visuomenė turi teisę klausti, ar ši pareiga vykdoma. Klausimas apie LRT nėra savaime puolimas prieš LRT. Klausimas apie LRT vadovybę nėra savaime puolimas prieš laisvą žodį.
Kita vertus, būtų nesąžininga ignoruoti ir kitą pusę. LRT vadovybė ir Taryba viešai argumentavo, kad kai kurios politinės iniciatyvos dėl LRT gali kelti grėsmę instituciniam ir redakciniam nepriklausomumui. LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė 2025 m. pabaigoje viešai teigė, kad valdančiųjų siūlomos LRT įstatymo pataisos pažeistų LRT redakcinį ir institucinį nepriklausomumą. 2025 m. gruodį prie Seimo įvyko keli protestai „Šalin rankas nuo laisvo žodžio”, kuriuose kiekviename dalyvavo per 10 tūkstančių žmonių; analogiškas protestas surengtas ir 2026 m. balandį.
Tai rodo realią įtampą. Vienoje pusėje yra pagrįsta baimė, kad politikai gali mėginti paveikti visuomeninį transliuotoją. Kitoje pusėje yra taip pat pagrįsta rizika, kad bet kokia LRT kritika bus pavaizduota kaip bandymas sugriauti laisvą žodį. Abi rizikos gali egzistuoti vienu metu.
Štai čia ir atsiranda mitologizavimo problema. Kai vienas konkretus administracinis ar vadovybės klausimas pradedamas pristatyti kaip visos žodžio laisvės likimo klausimas, viešoji diskusija tampa emociškai užrakinta. Žmogui nebeleidžiama ramiai klausti: ar vadovybė dirba gerai? Ar redakcinė kultūra pakankamai įvairi? Ar visuomeninis transliuotojas vienodai atviras skirtingoms pažiūroms? Ar jo kritikai visada yra priešai?
Vietoj to sukuriamas moralinis spaudimas: jei keli šiuos klausimus, vadinasi, padedi tiems, kurie nori užvaldyti žiniasklaidą. Žmogus gali net nebesutikti su viskuo, ką mato viešojoje erdvėje, bet nutyli, nes nenori būti palaikytas tais, kurie „puola laisvą žodį”. Taip kritika silpnėja ne todėl, kad ji nepagrįsta, o todėl, kad ji tampa reputaciškai pavojinga.
Čia svarbu atskirti du dalykus, kurie dažnai suplakami:
- Puolimas prieš nepriklausomumą — politinis bandymas kontroliuoti turinį, bausti už nepatogius tyrimus ar keisti redakcinę kryptį valdžios naudai.
- Kritika institucijos veiklai — klausimai apie kokybę, objektyvumą, pažiūrų įvairovę, vadovybės sprendimus, viešųjų pinigų panaudojimą ir auditorijos pasitikėjimą.
Demokratijoje pirmą reikia stabdyti. Antrą reikia leisti.
Jei abu dalykai suplakami, viešosios erdvės kontrolė pereina ne formalioms institucijoms, o neformaliems autoritetams. Jie sprendžia, kuri kritika leistina, o kuri jau „pavojinga”. Jie nustato moralines ribas. Jie gali mobilizuoti auditoriją prieš nepatogų žmogų. Jie gali paversti kritiką reputacine rizika.
Tai nėra klasikinė cenzūra. Niekas formaliai neuždraudžia kalbėti. Bet atsiranda socialinė bausmė už kalbėjimą. Žmogus gali kalbėti, tačiau žino, kad bus apšauktas, išjuoktas, priskirtas priešų stovyklai arba paverstas įtartinu veikėju. Tokia aplinka ilgainiui veikia ne blogiau už draudimą, nes žmonės pradeda cenzūruoti save.
Todėl svarbiausias klausimas nėra tik „ar valdžia kišasi į žiniasklaidą?”. Tai svarbus klausimas, bet ne vienintelis. Reikia klausti ir kito: ar pati žiniasklaidos ir komunikacijos klasė nėra įgijusi per daug neformalios galios spręsti, kas viešojoje erdvėje laikomas normaliu piliečiu, o kas — pavojingu balsu?
Laisvas žodis negali būti ginamas taip, kad kritika taptų įtartina. Žurnalistikos nepriklausomumas negali reikšti žurnalistikos nekvestionuojamumo. Visuomeninis transliuotojas negali būti apsaugotas nuo politinės kontrolės taip, kad kartu būtų apsaugotas ir nuo visuomenės klausimų.
Tikroji žodžio laisvė prasideda ne tada, kai leidžiama kalbėti tiems, kurie gina dominuojantį pasakojimą. Ji prasideda tada, kai leidžiama nepatogiai klausti ir tų, kurie patys save laiko laisvo žodžio gynėjais.
Ką verta daryti kitaip
Pirmiausia verta atskirti tris dalykus: argumentą, elgesio modelį ir paskyros autentiškumą. Argumentas gali būti teisingas net tada, kai žmogus nemalonus. Elgesys gali būti problemiškas net tada, kai žmogus kartais pasako tiesą. Paskyra gali atrodyti įtartina, bet vien įspūdis dar nėra įrodymas.
Antra, verta sau priminti, kad aštrus klausimas nėra automatiškai priešiškas. Kartais aštrumas kyla ne iš blogų motyvų, o iš nusivylimo, nepasitikėjimo ar patirties, kad mandagūs klausimai ignoruojami.
Trečia, reikia vertinti ne vieną sakinį, o modelį per laiką. Trolinimas dažnai turi pasikartojantį elgesio modelį. Sąžininga kritika gali būti aštri, bet ji paprastai laikosi temos ir leidžia tikrinti faktus.
Ketvirta, reikia saugotis masinės reakcijos įspūdžio. Tai, kad daug žmonių puola vieną kritiką, dar nereiškia, kad jis neteisus. Tai gali reikšti tik tai, kad prieš jį mobilizuota auditorija.
Penkta, reikia pripažinti, kad ir „mūsų pusė” gali klysti. Be šito neįmanoma sąžininga diskusija.
Išvada
Botai ir troliai yra reali problema. Tačiau ne mažesnė problema yra tai, kad realių grėsmių egzistavimas leidžia per plačiai įtarinėti kritikus.
Ne kiekvienas kritikas yra trolis. Ne kiekvienas oponentas yra botas. Ne kiekvienas nepatogus klausimas yra propaganda. Bet ir ne kiekvienas, kuris prisistato kritiku, elgiasi sąžiningai.
Todėl viešai erdvei reikia dviejų gebėjimų vienu metu: atpažinti manipuliaciją ir nebijoti kritikos. Tai sunku, nes abu reikalauja psichologinės disciplinos. Reikia mokėti apsisaugoti nuo tikrų manipuliacijų, bet kartu neleisti savo išankstiniams nusistatymams kiekvieną nepatogų žmogų paversti priešu.
Kai kritika tampa pavojinga, visuomenė nepradeda daugiau sutarti. Ji tiesiog pradeda daugiau tylėti. O tyla nėra susikalbėjimas. Tyla dažnai yra ženklas, kad žmonės jau skaičiuoja kainą už tiesos pasakymą.
Šaltiniai
Psichologiniai mechanizmai
- Kahan, D. M., Braman, D., Gastil, J., Slovic, P., & Mertz, C. K. (2007). Culture and Identity-Protective Cognition: Explaining the White-Male Effect in Risk Perception. Journal of Empirical Legal Studies, 4(3), 465–505. Wiley
- Kahan, D. M. (2017). Misconceptions, Misinformation, and the Logic of Identity-Protective Cognition. Cultural Cognition Project Working Paper No. 164 / Yale Law School. SSRN
- American Psychological Association. APA Dictionary of Psychology — Confirmation Bias. dictionary.apa.org
- Noelle-Neumann, E. (1974). The Spiral of Silence: A Theory of Public Opinion. Journal of Communication, 24(2), 43–51.
Online priešiškumas, botai ir trolinimas
- Bor, A., & Petersen, M. B. (2021). The Psychology of Online Political Hostility: A Comprehensive, Cross-National Test of the Mismatch Hypothesis. American Political Science Review. Aarhus University
- Wojcik, S., Messing, S., Smith, A., Rainie, L., & Hitlin, P. (2018). Bots in the Twittersphere. Pew Research Center. pewresearch.org
- Yang, K.-C., Ferrara, E., & Menczer, F. (2023). Social Bots: Detection and Challenges. arXiv:2312.17423. arxiv.org
- Cresci, S., Yang, K.-C., Spognardi, A., et al. (2025). Demystifying Misconceptions in Social Bots Research. Social Science Computer Review. sagepub.com
- Assardo, L. Investigating Digital Threats: Trolling Campaigns. Global Investigative Journalism Network. gijn.org
Pew Research apie politinį diskursą socialiniuose tinkluose
- Pew Research Center (2014). Social Media and the ‘Spiral of Silence’. pewresearch.org
- Pew Research Center (2016). The Political Environment on Social Media. pewresearch.org
- Pew Research Center (2021). 70% of U.S. social media users never or rarely post or share about political, social issues. pewresearch.org
- Pew Research Center (2021). Republicans and Democrats alike say it’s stressful to talk politics with people who disagree. pewresearch.org
Internetinis smurtas ir savicenzūra
- Posetti, J., Shabbir, N., et al. (2022). The Chilling: A Global Study of Online Violence Against Women Journalists. UNESCO / ICFJ. icfj.org
- UN Women / UNESCO (2026). Tipping Point: The Chilling Escalation of Violence Against Women in the Public Sphere in the Age of AI. unesco.org
LRT kontekstas (2025–2026)
Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. e-tar.lt
„Šalin rankas” proteste – 10 tūkst. minia. LRT, 2025-12-09. lrt.lt
„Šalin rankas” proteste – 10 tūkst. žmonių. LRT, 2026-04-08. lrt.lt
LRT vadovė: valdančiųjų LRT įstatymo projektas – dūmų uždanga direktoriaus atleidimui. LRT, 2026 m. lrt.lt