Lietuva nori stiprios valstybės, bet finansuoja silpną

Lietuvoje yra mėgstamas pasakojimas. BVP auga, atlyginimai kyla, Vilnius blizga, eksportas trinasi rankomis, verslas „modernėja”, o politikai televizijoje pasakoja, kaip mes „artėjame prie Vakarų”. Iš tolo viskas atrodo nuostabiai — tampame turtingesni, europietiškesni, brandesni.

Yra tik viena maža problema: ekonomikos augimas savaime nesukuria stiprios valstybės. Jis sukuria tik daugiau pinigų, kurie nebūtinai juda ten, kur jų reikia.

Jei auganti ekonomika nevirsta pakankamomis viešosiomis pajamomis, valstybė lieka silpna būtent ten, kur žmonės ją kasdien jaučia: gydytojo eilėje, mokyklos koridoriuje, regiono autobusų stotelėje, pensijos pranešime, policijos ataskaitose, kariuomenės sandėliuose. O Lietuvoje augimas būtent taip ir vyksta — pakeliui kažkas pasiima sau, o valstybei lieka trupiniai.

Trumpai tariant: Lietuva nori vakarietiškos valstybės už šiaurės Korėjos kainą.

Iš anksto — kad nereiktų aiškintis komentaruose: tai nėra socializmas

Šitą skyrių rašau prevenciškai, nes Lietuvoje yra per daug žmonių, kuriems žodis „mokesčiai” iškart sukelia 1979 metų vaizdą su talonu duonai ir žodžiais „kolūkis”, „nacionalizavimas”, „klasių kova”. Tai yra refleksas, sukurtas trauminės istorinės patirties, ir aš jį suprantu. Bet aš čia kalbu apie kažką visiškai kitą.

Vakarietiška valstybės sistema NĖRA socializmas. Vokietija nėra DDR. Danija nėra Šiaurės Korėja. Olandija ir Švedija turi galingą privačią ekonomiką, milijardierių, biržą, laisvą darbo rinką, konkurencingą eksportą ir visa kita. Skirtumas tas, kad šalia visko to jose veikia stipri, teisinė, demokratiškai kontroliuojama valstybė, finansuojama per skaidrius ir santykinai sąžiningus mokesčius. Mokesčius moka visi, ne tik samdomi darbuotojai. Turtas neslepiamas po septyniais juridinių asmenų sluoksniais ar viešai neprieinamais duomenimis. Politikas, mėginantis viešai apginti „MB’ininkų” privilegijas, savo karjerą turėtų baigti tos pačios savaitės pabaigoje.

Tai trys atskiri komponentai, kurie ekonomikoje visi turi veikti vienu metu:

1. Rinkos ekonomika su privačia nuosavybe, konkurencija ir motyvacija.
2. Stipri valstybė, surinkanti pakankamai pajamų, kad galėtų aprūpinti viešąsias paslaugas, infrastruktūrą, saugumą ir socialinę apsaugą.
3. Demokratinė atskaitomybė — rinkimai, laisva spauda, antikorupcinės institucijos, kurios neleidžia nei valstybei tapti diktatūra, nei turtuoliams perimti valstybės savo asmeninei naudai.

Be vieno iš šių trijų sistema griūva. Be rinkos — gaunate SSRS. Be stiprios valstybės — gaunate Somalį. Be demokratinės kontrolės — gaunate Rusiją. Vakarai yra visų trijų komponentų pusiausvyra, ne kažko vieno absoliutus dominavimas.

Kitas variantas: rytietiška logika, kurios Lietuva nepripažįsta, bet vis labiau primena

Yra ir kitas modelis — tas, kuris egzistuoja į rytus nuo mūsų. Jo logika paprasta:

• Valstybė yra silpna, nes ji negali surinkti rimtų mokesčių iš tų, kurie iš tikrųjų turi pinigų.
• Vietoje to turtingi žmonės patys vykdo „valstybės” funkcijas savo nuožiūra: vienam vaikų namui padovanos kompiuterių, kitam — krepšinio aikštelę, trečiam — neaišku ką, bet po pranešimo spaudoje su jų pavarde ant suolelio.
• „Filantropija” pakeičia mokesčius. Turtuolis duoda ten, kur jis nori, kada jis nori ir kiek jis nori. Be skaidraus paskirstymo, be biudžetinės kontrolės, be demokratiškai išrinktų politikų balso.
• Po kelių dešimtmečių paaiškėja, kad valstybė priklauso ne piliečiams, o keliems dešimtims pavardžių. Politikai tampa jų atstovais. Likusieji yra ne piliečiai, o klientai: biudžetinio darbuotojo statusas — priklausomybės forma, oligarcho palankumas — gyvybiškai svarbus, demokratinis balsas — dekoratyvinis.

Tai yra Rusijos modelis. Tai yra didžioji dalis to, kas yra už mūsų rytinės sienos. Tai yra modelis, nuo kurio Lietuva 1990 m. atsiskyrė politiškai — bet ekonominiu modeliu jau du dešimtmečius svyruoja kažkur „tarp”.

Lietuvos klausimas

Žiūrint į faktus, Lietuva dabar veikia maždaug taip: samdomas darbuotojas finansuoja viską, o turtingi žmonės per septynių juridinių asmenų formų zoologijos sodą patys nusprendžia, kiek nori prisidėti, ir paskui per savo „šeimos fondacijas” ir „mecenatines iniciatyvas” parodo, kokie jie geri žmonės. Ligoninei — daugiau koridoriaus su jų vardu. Mokyklai — kompiuterių su jų logotipu. Vaikų futbolo komandai — uniformų. Vis dažniau girdime, kad „verslas pasirūpino tuo, ko valstybė nesugeba”.

Tai skamba gražiai. Bet pažiūrėjus iš arčiau — tai tiksliai rytietiškas modelis, tik su BMW vietoj „Volga”, su atostogomis Toskanoje vietoj Sočio, ir su angliškai mokančiu konsultantu vietoj „komrad’o”. Mecenatas duoda tai, ką jis NORI duoti, kada jis NORI, ir tam, kam jis NORI. Tai NĖRA pilietinė visuomenė. Tai yra klientelinis tinklas su laidotuvių komitetu.

Vakarietiškoje sistemoje, atvirkščiai, turtuolio asmeninė valia visuomenei reikšminga TIK per tris kanalus: a) mokesčius, kuriuos jis privalo sumokėti, b) demokratinį balsą, kuris yra lygus visiems, c) viešą diskusiją, kurioje jis dalyvauja kaip pilietis, ne kaip mecenatas. Visa kita — ligoninė, mokykla, kelias, kariuomenė — finansuojama iš anoniminių, bendrų, įstatymais paskirstytų lėšų.

Šitas straipsnis yra apie tai, kad Lietuva turi galutinai apsispręsti, į kurią pusę ji eina. Mes vis dar žodžiu kartojame, kad esame Vakarai. Bet mūsų mokesčių sistema, mūsų politinis tylėjimas apie regresinę struktūrą, mūsų „verslo gynėjų” retorika, mūsų masinis MB judėjimas ir mūsų „mecenatinė” alternatyva valstybei — visa tai yra rytietiškos logikos diegimas po vakarietiška vėliava.

Todėl kai pareikalauju, kad valstybė susirinktų pakankamai pajamų funkcionuoti — aš nesiūlau jokio kolūkio. Aš siūlau, kad Lietuva pagaliau pasirinktų tai, ką deklaruoja jau 35 metus: vakarietišką sistemą su visomis jos sudedamosiomis dalimis, įskaitant nepatogią dalį — sąžiningus mokesčius nuo viso turto, ne tik nuo darbo užmokesčio.

Jei tai socializmas, tada Vokietija, Danija, Olandija, Suomija ir Švedija — sovietinės respublikos. Verta būtų pranešti jiems.

Ką iš tikrųjų rodo tax/GDP rodiklis

Vienas svarbiausių skaičių šioje diskusijoje yra tax-to-GDP ratio — mokesčių ir privalomų socialinių įmokų santykis su BVP. Tai nėra vien gyventojų pajamų mokestis. OECD metodika čia įtraukia visus mokesčius ir privalomas socialinio draudimo įmokas — viską, ką valstybė surenka iš ekonomikos.[^1]

Pagal OECD 2025 m. gruodžio leidinį, Lietuvos rodiklis 2024 m. buvo apie 33 % BVP (2023 m. — 32,6 %).[^2] OECD vidurkis tais pačiais metais — 34,1 %, aukščiausias istoriniame lygyje.[^3] Vokietija — 38,0 %, Danija — 45,2 %, ES vidurkis pagal Eurostat — 40,4 %.[^4][^5]

Tarp Lietuvos ir Vokietijos — apie 5 procentinių punktų BVP atotrūkis. Tarp Lietuvos ir Danijos — apie 12. Tai nėra „statistinis triukšmas” arba „skirtingos tradicijos”. Tai yra dviejų visiškai skirtingo dydžio valstybių finansavimo gabalas — perskaičiavus į pinigus, kalbame apie milijardus eurų per metus, kurių Lietuvos biudžetas tiesiog neturi.

Įdomiausia, kad mūsų politikai mėgsta cituoti Tax Foundation „Tax Competitiveness Index”, kuriame Lietuva užima šaunią 5-ą vietą.[^a] Tik niekas nepasako, kad tai yra reitingas, kuriame laimi tas, kuris mažiausiai apmokestina turtingiausius. Tai tas pats, kas didžiuotis tuo, kad gauni žemiausią balą egzamine, nes mažiausiai pasimokei. Pati OECD savo 2025 m. Lietuvos ekonomikos apžvalgoje atvirai rašo, kad mums reikia plėsti mokesčių bazę ir mažinti šešėlinę ekonomiką — t. y. tiksliai tai, ko „konkurencingumo indekso” entuziastai vengia kaip nukryžiavimo.[^6]

Lietuva nėra „mažų mokesčių stebuklas”. Ji yra nepakankamai finansuojama valstybė

Mažesnis tax/GDP rodiklis savaime nėra nuodėmė. Jei valstybė sąmoningai pasirenka būti mažesnė, su mažesne sveikatos sistema, mažesne kariuomene, mažesnėmis pensijomis ir didesne individualia atsakomybe — tai irgi politinis pasirinkimas. Niekas neverčia visų gyventi kaip Danijoje.

Bet Lietuvos atvejis yra kitoks ir gerokai juokingesnis: mes norime šiaurietiško saugumo, vokiškos infrastruktūros, gerų mokytojų atlyginimų, modernios medicinos, stiprios kariuomenės, orios senatvės ir mažesnės socialinės atskirties, o finansavimui siūlome mokesčių sistemą, kuri primena posovietinio laikotarpio derybinį stalą: visi šaukia, visi turi išimčių, ir niekas iš tikrųjų neaiškina, iš kur paimti pinigų.

Tai politinės ekonomikos paradoksas tik tuo požiūriu, kad paradoksai paprastai turi sprendimą. Lietuviškas variantas yra tiesiog kognityvinis disonansas, kurį mūsų politinė klasė laiko valstybės valdymo metodika.

Pati OECD 2022 m. Lietuvos mokesčių apžvalgoje labai mandagiai įvardija pasekmes, tik be sarkazmo: disponuojamų pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių OECD, mokesčių ir transferų perskirstomasis vaidmuo „ribotas”, socialinės išlaidos lieka „palyginti mažos”. Vienas iš penkių žmonių patiria skurdo riziką, o grynos pensijos pakeitimo normos yra vienos žemiausių OECD.[^7]

Verstume šitą į žmonių kalbą: dirbai 40 metų — gausi pensiją, su kuria nesumokėsi už komunalinius. Bet užtat būsime „konkurencingi”.

Augimas „pakeliui kažkur dingsta”

Klausimas yra ne „ar ekonomika auga”, o „kam tas augimas iš tikrųjų atitenka„.

Statistinė tiesa — taip, Lietuvos BVP auga. Faktinė tiesa — jeigu žmogus dirba slauge, mokytoju, fabrike, parduotuvėje, kaime ar mažame miestelyje, jis to augimo niekada nepamatys. Augimas suvalgomas Vilniaus stiklo bokštuose, „elastiniuose” sektoriuose, MB lengvatose ir gražiose statistinėse ataskaitose, kurias prezidentas skaito kalbose.

Tuo metu eilinis žmogus pats finansuoja tai, ko valstybė nesugeba duoti: papildomus korepetitorius vaikui, privatų gydytoją, kurio pas valstybinį tektų laukti devynis mėnesius, papildomą draudimą, papildomą slaugą artimajam, automobilį, nes provincijoje viešasis transportas yra archeologinis paminklas. Tai yra dviguba sistema: formaliai valstybė yra, realiai už viską moki pats — tik šitas „realiai” yra paslėptas po žodžiu „pasirinkimas”.

Turtingam žmogui tai nieko nereiškia. Jis nusiperka geresnį gydytoją, geresnę mokyklą vaikui, geresnį advokatą, gyvena saugesnėje vietoje. Mažesnes pajamas turintis žmogus lieka pakabintas viešajame sektoriuje, kuris dirba tiek, kiek leidžia finansavimas — t. y. silpnai.

Todėl kai dar vienas politikas pareiškia, kad „ekonomika auga ir gyvename geriau”, reikėtų klausti: kas konkrečiai gyvena geriau? Nes statistinis vidurkis yra labai patogus daiktas — jis leidžia paslėpti, kad pusė žmonių į „vidurkį” nepatenka.

Danijos pamoka, kurią Lietuvoje labai patogu nematyti

Danijoje tax-to-GDP rodiklis — 45,2 %.[^4] Praktiškai pusė ekonomikos eina per viešąjį sektorių. Lietuvoje, kalbant apie Daniją, paprastai pasakojama tik anekdotas apie „baisius mokesčius” — ir aplenkiama smulkmena, kad Danijoje žmonės iš tikrųjų pasitiki savo valstybe, gauna paslaugas, ir niekas neapsimeta, kad „kažkas vagia”.

Danijos struktūra net įdomi: socialinės įmokos sudaro vos 0,7 % BVP — beveik viskas finansuojama per tiesioginius mokesčius.[^5] Vokietijoje, priešingai, faktinės socialinės įmokos siekia 17,5 % BVP, aukščiausias rodiklis ES. Skirtingi modeliai, vienodas principas: jei nori stiprios valstybės, už ją mokama. Lietuvoje politikai laimi rinkimus, žadėdami abu dalykus vienu metu — ir stiprią valstybę, ir mažus mokesčius. Tai yra ne ekonominė programa, o sąmoningas melavimas, atvirai palaikomas privačios žiniasklaidos.

Pasitikėjimas valstybe Lietuvoje yra anekdotinis. 2024 m. Demokratijos tvarumo barometro apklausa: vyriausybe pasitiki 32 %, Seimu — 20 %, politinėmis partijomis — vos 16 %.[^8] Net Lukašenkos vairuotojas mažiau įtarus.

Bet — ir čia svarbu — tarp pagrįstos kritikos valdžiai ir destruktyvaus „visi vagys” yra milžiniškas skirtumas. Pirmoji yra demokratijos kuras. Antroji yra dovana Kremliui. Be to, ironiškai, OECD „Society at a Glance 2024″ duomenimis, korupcijos suvokimas Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį pagerėjo labiausiai visoje OECD (kartu su Estija, Vokietija ir Graikija).[^9] T. y. realybėje dalykai gerėja, bet mūsų cinikų vidinis pasakojimas užstrigęs 1998-aisiais.

Pasakymas „nemokėsiu mokesčių, nes vis tiek pavogs” yra ne pilietiška laikysena — tai lengvas mažaraštis pasiteisinimas, kuris labai patogiai sutampa su asmeniniu interesu turėti daugiau grynųjų ant rankų. Tai nėra protestas. Tai yra mokesčių vengimo retorinis kostiumas.

Nepasitikėjimas valstybe = Kremliaus svajonė

Lietuva — ne Portugalija. Ne Ispanija. Ne Airija. Mes esame NATO rytinis flangas, šalia Rusijos ir Baltarusijos. Mūsų saugumas priklauso ne tik nuo tankų ir „Patriotų”. Jis priklauso nuo to, ar visuomenė dar tiki savo valstybe — ar jau viduje pasiruošusi pasiduoti pirmam karingam pakvietimui prie Rytų stalo.

Šiuolaikiniame pasaulyje valstybės griaunamos ne tik raketomis. Jos griaunamos pasitikėjimo dėvėjimu, dezinformacija, sąmokslo teorijomis, korupcijos istorijų išnaudojimu ir nuolatiniu kartojimu, kad „visi vienodi”. Pati OECD 2024 m. „Pasitikėjimo varikliais” tyrime atskirai analizuoja, kaip poliarizuojantis turinys ir dezinformacija valgo demokratijų atramą.[^10]

Lietuvai tai egzistencinis dalykas. Rusijai nereikia mūsų užimti, kad mus susilpnintų. Pakanka, kad pakankamai daug žmonių patikėtų, jog Lietuva yra neverta jų pinigų, neverta jų pastangų, neverta jų gynimo. Po to viskas vyksta savaime.

Todėl kai kavinėje žmogus aiškina, kad „nemokės mokesčių, nes čia ne jo valstybė” — jis sako tai, ką Maskvos propagandistas spjaudo per Telegram’us kasdien. Skirtumas tik tas, kad pirmasis nesupranta, kas iš jo lūpų leidžiasi. Antrasis labai gerai supranta.

Brandus pilietis nesako „jei valdžia bloga, aš nemokėsiu”. Brandus pilietis sako: „aš moku, todėl turiu pilną teisę reikalauti skaidrumo, kokybės ir atsakomybės — ir jeigu negausiu, nubalsuosiu prieš.” Tai yra darbas. Tai yra nemalonu. Tai užima energijos. Cinizmas, atvirkščiai, yra patogus — jis nereikalauja nieko, tik pikto veidelio Facebook’e.

Štai dabar Lietuva, supratusi Rusijos grėsmę, 2026 m. gynybai paskyrė rekordinį biudžetą — 4,79 mlrd. eurų, arba 5,38 % BVP. Tai 43 % daugiau nei 2025 m. Tai pats didžiausias gynybos biudžetas Lietuvos istorijoje, padarantis Lietuvą gynybos išlaidų lyderę visoje NATO.[^11] Europos Komisijos prognoze, vien dėl to deficitas augs iki 2,7 % BVP 2027 m.[^12]

Šie pinigai neateina iš oro. Jie ateina arba iš didesnių pajamų, arba iš didesnių skolų — ir antrąjį variantą galiausiai vis tiek finansuoja pajamos. Sąžiningas klausimas yra ne „ar mokėsime?”, o „kas mokės?” Ir čia prasideda įdomiausia dalis.

Vokietijos faktas, kuris mūsų liberalų stovyklai labai nepatogus

Vokietija dažnai cituojama kaip pavyzdys verslo produktyvumo, disciplinos ir eksporto. Lietuvos „verslo gynėjai” mėgsta cituoti vokišką ordnung’ą — bet visada pamiršta paminėti, kad Vokietija savo valstybę finansuoja 38,0 % BVP, t. y. apie 5 procentinius punktus daugiau už Lietuvą.[^4]

Tai šiek tiek paveikia naratyvą „mažesni mokesčiai = ekonomikos sėkmė”. Pasirodo, ekonomika sėkminga ne tik su mažais mokesčiais. Ji sėkminga su gerai veikiančia valstybe, kuri yra finansuojama pakankamai. Kas būtų pamanęs?

Vokietijos socialinės įmokos — 17,5 % BVP, aukščiausios ES.[^5] Lietuvos „strateginis” pranašumas paprastai aprašomas tuo, kad pas mus „darbo apmokestinimas mažesnis”. Bet svarbu, kas iš tikrųjų yra apmokestinama. Lietuvos sistemoje darbas (samdomas) yra apmokestinamas labai sunkiai, o viskas kitkas — daug lengviau. Ir tai jau atveda mus į kitą skyrių.

Lietuvos paradoksas: regresinė sistema, apie kurią uždrausta kalbėti

Lietuvoje yra pamatinė problema, kurios viešai beveik neaptarinėjam. Mūsų politinis žodynas apie „apmokestinamas fizinio asmens pajamas” praktiškai apsiriboja viena kategorija: algos samdomam darbuotojui. Visa kita — dividendai, MB nario lėšos, civilinių paslaugų sutartys, individualios veiklos pajamos, verslo liudijimai — gyvena atskirame mokesčių zoologijos sode su drungnu klimatu ir minkštais čiužiniais.

Rezultatas — de facto regresinė mokesčių sistema, kurioje samdomas darbuotojas yra apiplaunamas pirmiausia, o žmogus, gaunantis ekonomiškai analogiškas pajamas per kitokią teisinę formą, atiduoda gerokai mažiau. Tai nėra konspiracija — tai tiesiog struktūra. Bet struktūra, kuri Lietuvoje aptarinėjama ne dažniau, nei NATO bazė Baltarusijoje.

Skaičiai, kuriuos mūsų politikai vengia ištarti garsiai

Lietuvos samdomas darbuotojas su vidutiniu atlyginimu 2025 m. valstybei atidavė 38,7 % savo darbo kaštų. Tai antras aukščiausias rodiklis visoje OECD (po Belgijos 39,5 %, lygioje su Vokietija) — gerokai virš OECD vidurkio (25,1 %).[^15] „Take-home” — 61,3 % bruto.

Tuo pat metu mažosios bendrijos narys, gaunantis dividendus, sumoka:

• Pelno mokestį: 0 % pirmais metais; vėliau lengvatinį 5 % (kai pajamos iki 300 tūkst. Eur, iki 10 darbuotojų); standartinį 16 % (2026 m.).
• GPM dividendams: fiksuotą 15 % — nesvarbu, ar uždirbai 5 tūkst., ar 500 tūkst. Eur.
• Sodros įmokas nuo dividendų: 0 %. Nulis. Nieko. Eilei prie gydytojo gali rikiuotis, bet už tai nesumoki.

Efektyvus tarifas MB nariui, dirbančiam pagal lengvatinį režimą ir išsiimančiam pelną kaip dividendus — apie 20 %.[^16] Beveik du kartus mažiau nei samdomam darbuotojui už ekonomiškai analogišką darbą.

Tai reiškia, kad valstybinės mokyklos mokytojas, dirbantis pagal darbo sutartį, finansuoja kelius, ligonines ir kariuomenę dukart sunkiau nei žmogus, kuris atlieka tas pačias konsultacijas per MB ir vadina save „verslininku”. Šitas „verslininkas” Facebook’e galbūt dar pasakoja, kaip „valstybė užduslins jį mokesčiais” — neminint smulkmenos, kad jis jau dabar moka mažiau nei pirmoje darbo sutarties pakopoje esantis bibliotekos darbuotojas.

Tas pats darbas, kitos taisyklės

Praktikoje du IT specialistai, du dizaineriai, du konsultantai, du fotografai, du marketingo žmonės, du teisininkai — gali atlikti identišką darbą ir atiduoti valstybei radikaliai skirtingą dalį pajamų tik todėl, kad vienas dirba pagal darbo sutartį, o antras tą patį darbą įformino per MB.

Pati OECD 2022 m. Lietuvos mokesčių apžvalgoje šitą įvardija taip mandagiai, kaip tik įmanoma:

„Mažesni mokesčių tarifai kapitalo pajamoms, palyginti su darbo pajamomis (kas yra įprasta įvairiose šalyse, įskaitant Lietuvą), gali skatinti savarankiškai dirbančius asmenis steigti įmones ir perkvalifikuoti darbo pajamas į kapitalo pajamas. (…) Didesnės leidžiamų atskaitymų galimybės savarankiškai dirbantiems, palyginti su samdomais darbuotojais, gali sukelti netikrą savarankišką darbą ir išpūstų atskaitymų problemą.”[^18]

Verstume tai į žmonių kalbą: OECD ekspertai mandagiai sako, kad lietuviška sistema yra suprojektuota taip, jog ją galima legaliai apeiti. Ir kad tūkstančiai žmonių būtent tai ir daro. Ir kad valstybė tai matydama nieko ypatingai nedaro.

Mokesčių zoologijos sodas

Lietuvoje fiziniam asmeniui prieinami šie veiklos „augalai”:

• darbo sutartis;
• individuali veikla pagal pažymą;
• verslo liudijimas;
• individuali įmonė (IĮ);
• mažoji bendrija (MB);
• uždaroji akcinė bendrovė (UAB);
• ūkinė bendrija (ŪB).

Septynios formos. Septyni skirtingi mokesčių režimai. Septynios skirtingos Sodros įmokų logikos. Septynios skirtingos leidžiamų atskaitymų sistemos. Septyni skirtingi „katiliukai”. Tai yra sistema, kuri be konsultantų yra praktiškai nesuprantama — ir tai NĖRA klaida, tai funkcija. Ši painiava maitina ištisą biurų gyventojų kastą, kurios pagrindinė funkcija yra padėti turtingesniems žmonėms mokėti mažiau.

Pasekmes matome statistikoje. Registrų centro duomenimis, 2025 m. II ketv. Lietuvoje veikė 57 313 mažųjų bendrijų. 2023 m. iš 15,7 tūkst. naujų juridinių asmenų net ~60 % buvo MB.[^19] 2024 m. pirmąjį pusmetį įsteigta 4 300 naujų MB ir „tik” 3 100 UAB — t. y. klasikinė UAB jau seniai pralaimėjo lenktynes su forma, leidžiančia mokėti mažiau.

Ne, ne visi MB nariai yra „mokestiniai optimizatoriai”. Daugumai tai paprasčiausiai prieinamesnė forma. Bet dalis to, kas ekonomine prasme yra darbo pajamos, sistemingai perkvalifikuojama į kapitalo pajamas — ir valstybė į tai žiūri taip pat, kaip į saulėtekį: pripažįsta, kad vyksta, bet nieko nedaro.

Politinė tyla nėra atsitiktinė

Šioje vietoje pati įdomiausia detalė. Lietuvoje galima viešai ginčytis dėl beveik visko: dėl GPM tarifo eilinio darbuotojo algai, dėl PVM, dėl pensijų, dėl „katiliuko”, dėl benzino akcizo. Bet tik bandyk pasakyti, kad dividendai turėtų būti apmokestinami progresiškai, arba kad MB režimas iškreipia konkurenciją tarp samdomo ir „nesamdomo” darbo, arba kad reikia mažinti juridinių asmenų formų skaičių.

Iš karto pasigirs choras:

• „Užduslinsite verslą.”
• „Lietuva taps nepatraukli.”
• „Bėgs žmonės į Estiją.”
• „Smulkus verslas užsidarys.”
• „Tai sovietmetis.”

Ir niekas, NIEKAS niekada nepaklaus: kodėl tie patys „dusintojai” niekada nesiūlo darbo apmokestinimo sumažinti iki dividendų lygio? Atsakymas elementarus — jiems palanku kaip yra. Niekas iš tų, kurie televizijoje gina „verslumo dvasią”, nedirba pagal darbo sutartį. Jie visi turi MB, UAB, dividendus, arba „individualią veiklą”. Jų mokesčių apsisaugojimas yra jų klasinis interesas, kurio jie iškreipiantis vadina „konkurencingumu”.

Yra tam tikrų vilties ženklų. Nuo 2026 m. įvesta trijų pakopų progresinė GPM sistema (20/25/32 %) darbo pajamoms; nuo 2026 m. liepos 1 d. didinama Sodros įmokų bazė MB nario išmokoms 02 kodu — nuo 50 % iki 90 %.[^20] T. y. sistema gali būti taisoma. Tiesiog politinė valia atsiranda tik tada, kai problema tampa per akivaizdi, kad galėtų būti dar ignoruojama.

Bet pamatinė asimetrija išlieka. Dividendų 15 % tarifas yra žemesnis nei pirmoji 20 % darbo užmokesčio pakopa. Tai reiškia, kad minimaliai uždirbantis samdomas darbuotojas moka aukštesnį procentą už savo pajamas nei stambiausi dividendų gavėjai. Tai ne sistema. Tai yra legalizuotas plėšikavimas, pasirašytas Seimo ir su Prezidento antspaudu.

Štai kodėl mūsų tax/GDP rodiklis yra ten, kur jis yra

Grįžtant prie pradžios: jei Lietuva surenka ~33 % BVP, o OECD vidurkis — 34,1 %, dalis šio skirtumo nėra dėl to, kad lietuviai mažiau dirba arba mažiau uždirba. Tai dėl to, kad reikšminga ekonominės veiklos dalis legaliai apmokestinama lengvatiniu režimu.

OECD 2025 m. apžvalgoje siūlo konkrečius dalykus, kurių mūsų politinė klasė vengia:

• suvienodinti darbo ir kapitalo pajamų apmokestinimą — bent jau iš dalies;
• peržiūrėti juridinių asmenų formų skaičių — kad nebūtų mokestinio „forum shopping’o”;
• sumažinti tax wedge darbui — kuris šiuo metu Lietuvoje yra antras aukščiausias OECD ir savaime stumia žmones bėgti į MB;
• sustiprinti netikro savarankiško darbo kontrolę — kai dirbama pas vieną „klientą” ekonomiškai analogiškomis sąlygomis kaip pagal darbo sutartį.[^6]

Tai nėra „socializmas”. Tai nėra „verslo žudymas”. Tai yra bazinis horizontalus teisingumas: panašaus dydžio pajamos turi būti apmokestinamos panašiai. Bet kalbėti apie tai mūsų politikai vengia taip, lyg tai būtų užkrečiama liga.

Be šito žingsnio bet kokia kalba apie „stiprios valstybės finansavimą” yra veidmainystė. Negalima sąžiningai prašyti, kad mokytojas, slaugė ar metalo apdirbėjas, atiduodantis valstybei beveik 39 % savo darbo kaštų, finansuotų stipresnę kariuomenę ir geresnes ligonines — kol greta jo dirbantis žmogus per teisinę formą atiduoda perpus mažiau už ekonomiškai analogišką veiklą, o paskui dar Facebook’e dejuoja apie „mokesčių naštą”.

Demografija — galutinis bomba pagal lėtinį parametrą

Lietuva sensta. Tai nėra abstrakti gražiakalbystė politiko žinutei rinkėjams. Tai konkretus, modeliuojamas reiškinys su skaičiais.

Pagal Valstybės duomenų agentūros 2025 m. paskelbtas projekcijas, 2050 m. pradžioje 65 metų ir vyresnių žmonių dalis sieks ~30,2 % — daugiau nei 808 tūkst., t. y. 33,9 % daugiau nei 2025 m.[^13] Darbingo amžiaus gyventojų — 319 tūkst. mažiau. OECD ekonomikos apžvalga dar nuogesnė: darbingo amžiaus gyventojų skaičius per 25 m. sumažės ~30 %, o su senėjimu susijusios viešosios išlaidos iki 2045 m. išaugs ~3,6 % BVP, didžioji dalis — pensijoms.[^14]

Verstume į praktiką: mažiau dirbančių, daugiau pensininkų, didesnės sveikatos ir slaugos sąskaitos. Jei dabar nesutvarkysime mokesčių sistemos, po dešimtmečio sėdėsime ant visiškai nefinansuojamo socialinio modelio. Ne dėl to, kad „valstybė skola”, o dėl to, kad niekas niekada nesutvarkė, kas finansuoja ką.

OECD eksperto Pierre-Alain Pionnier formuluotė labai paprasta: „Lietuvos fiskalinės pajamos yra palyginti mažos. Tai sukuria erdvę didinti mokesčius, kad būtų finansuojamos su senėjimu susijusios išlaidos.”[^14]

Tai ne ideologija. Tai aritmetika. Bet aritmetika Lietuvos politiniam diskursui taip pat yra užkrečiama liga.

Politiškai nemalonu? Suaugk

Mokesčiai yra nepopuliariausia tema politikoje. Daug paprasčiau pažadėti didesnes pensijas, geresnius kelius, „europinius mokytojų atlyginimus” ir „lygias galimybes”. Daug sunkiau pasakyti, iš kieno kišenės.

Lietuvos politinė kultūra leidžia žadėti tris dalykus vienu metu: mažus mokesčius, geras viešąsias paslaugas ir stiprią valstybę. Tai veikia tol, kol prieš rinkimus elektorato klausimai gali būti nukreipti į „LGBT temas”, „istorines pergales” arba „kovą su šešėliu” (kurios niekas iš tikrųjų nekovoja). Po rinkimų visi stebisi, kodėl ligoninėje vis dar nėra slaugytojų ir kodėl Vilniaus vakaro autobusas atvyksta kas 45 minutės.

Tiesa paprasta: galima turėti mažesnius mokesčius ir silpnesnę valstybę, arba didesnius mokesčius ir stipresnę valstybę. Apsimesti, kad skandinaviško lygio paslaugas finansuosime iš mažiausio surinkimo ES — yra tas pats, kas tikėtis, jog Bambu A1 3D spausdintuvas spausdins 100 m^2 namą. Viskas lyg ir veikia, bet visai ne taip.

Ir negalima apsimesti, kad augimas pats viską išspręs. Augimas yra būtinas — bet jei tas augimas suvalgomas septyniose mokesčių formose ir lengvatinėse zonose, jis niekada netaps stipria valstybe. Tai vyksta jau du dešimtmečius. Galėtų atsibusti bent vienas politikas ir pasakytų tai garsiai.

Tai nereiškia „pakelkim viską”

Svarbu pasakyti aiškiai (kad nesusišauktume su atplėštos burnos „liberalais”, kurie kiekvieną mokesčių reformą vadina „komunizmu”): argumentas už geresnį finansavimą nėra argumentas už aklą tarifų kėlimą.

Lietuvai reikia rimtos mokesčių reformos, ne primityvaus tarifo kalibravimo. OECD 2025 m. siūlo: plėsti bazę, mažinti šešėlį, peržiūrėti lengvatas, sumažinti tax wedge darbui, suvienodinti pajamų rūšių apmokestinimą, padidinti viešųjų išlaidų efektyvumą.[^6] Visa tai turi vykti kartu su skaidresne biudžeto kontrole, viešųjų pirkimų reforma ir paslaugų kokybės gerinimu.

Bet „pirma sutvarkykit, tada mokėsim” yra mėgstamiausias cinizmo kostiumas. Tai yra šūkis, leidžiantis amžinai nieko nedaryti, nes „dar nesutvarkyta”. Stipri valstybė statoma kitaip — per ciklą: daugiau pajamų → geresnis administravimas → didesnė kokybė → didesnis pasitikėjimas → didesnis pasirengimas prisidėti. Šito ciklo Lietuvoje niekas niekada rimtai nepradėjo. Mes vis dar esame ties „cinizmas → mažiau pajamų → blogesnės paslaugos → daugiau cinizmo”.

Išvada

Lietuvos problema nėra ta, kad šalis neauga. Problema ta, kad augimas Valstybėje iš tikrųjų neatsispindi.

Surinkti ~33 % BVP, kai vidurkis OECD yra 34,1 %, o ES — 40,4 %, nėra savaime tragedija. Tragedija yra tai, kaip valdoma ta sistema: samdomas darbas apmokestinamas vieno aukščiausių pasaulyje lygiu, kapitalo pajamos — vienu žemiausių, ir niekas iš politikų net nebando į tai sąžiningai bei kruopščiai įsigilinti.

Lietuvai reikia brandesnio pokalbio apie mokesčius — ne tokio, kuriame kiekvienas pasiūlymas vadinamas „verslo žudymu” arba „vagyste”, o tokio, kuriame uždedami konkretūs skaičiai ir klausiama: ar mes iš tikrųjų norime stiprios valstybės — ir jeigu taip, ar pasiruošę finansuoti taip, kad sistema būtų sąžininga ne tik samdomam darbuotojui?

Stipri valstybė neateina iš oro. Ji neateina iš ekonominio augimo. Ji neateina iš „europinių lozungų”. Ji neateina nei iš to, kad eilinį kartą laimėtume Tax Foundation indekso 5-ą vietą.

Ji ateina tik tada, kai visuomenė pasako sau: laisvė kainuoja, saugumas kainuoja, kokybė kainuoja, ir nepriklausomybė nėra paslauga „taxfree” režimu.

Klausimas paprastas. Ar Lietuva — valstybė, kuri pati save išlaiko, save gina, ir kuria sąlygas, kad augimo nauda pasiektų ne tik tuos, kurie moka pasinaudoti septyniomis juridinių asmenų formomis?

Ar ji yra tai, kuo lėtai virsta dabar: šaunus eksportuotojas, kuris pamiršo sukurti valstybę — ir kurio finansinis modelis vis labiau primena tą, nuo kurio mes 1990 m. tariamai atsiskyrėme?

Vakarai arba Rytai. Trečios pozicijos nėra. Patogi „tarp” zona yra tik laikina, kol istorija pasirenka už mus.

Šaltiniai

[^1]: OECD (2025), Revenue Statistics 2025: Disentangling Personal Income Tax Revenue in OECD Countries, OECD Publishing, Paris. https://doi.org/10.1787/3a264267-en ir https://www.oecd.org/en/publications/2025/12/revenue-statistics-2025_07ca0a8e.html

[^2]: OECD (2024), Revenue Statistics 2024 – Lithuania country note. 2023 m. Lietuvos tax-to-GDP rodiklis — 32,6 %. https://www.oecd.org/content/dam/oecd/en/topics/policy-sub-issues/global-tax-revenues/revenue-statistics-lithuania.pdf. 2024 m. preliminarius duomenis žr. OECD Revenue Statistics 2025 Lietuvos country note: https://www.oecd.org/en/publications/revenue-statistics-2025_b1943459-en/lithuania_3f9775a5-en.html

[^3]: OECD (2025), „Labour taxes drive OECD tax revenues to record high in 2024″, spaudos pranešimas, 2025-12-09. https://www.oecd.org/en/about/news/press-releases/2025/12/labour-taxes-drive-oecd-tax-revenues-to-record-high-in-2024.html

[^4]: OECD (2025), Vokietijos Revenue Statistics 2025 country note: „The tax-to-GDP ratio in Germany increased by 0.7 percentage points from 37.3% in 2023 to 38.0% in 2024.” Danija — 45,2 %. https://www.oecd.org/en/publications/revenue-statistics-2025_b1943459-en/germany_4551991c-en.html

[^5]: Eurostat (2025), „Tax revenue statistics”, duomenys atnaujinti 2025-10-31. ES vidurkis 2024 m. — 40,4 % BVP. Danija (Eurostat) — 45,8 %, Vokietija faktinės socialinės įmokos — 17,5 % BVP, Danijos — 0,7 %. https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Tax_revenue_statistics

[^6]: OECD (2025), OECD Economic Surveys: Lithuania 2025: „Financing increasing ageing-related costs without endangering fiscal sustainability will require creating additional fiscal space. This could be achieved through a mix of policies aiming at improving public spending efficiency, broadening the tax base and encouraging formal economic activity.” https://www.oecd.org/en/publications/oecd-economic-surveys-lithuania-2025_4abf1ea5-en.html

[^7]: OECD (2022), OECD Tax Policy Reviews: Lithuania 2022: disponuojamų pajamų nelygybė viena didžiausių OECD, 1 iš 5 žmonių patiria skurdo riziką, pensijos pakeitimo normos vienos žemiausių OECD. https://www.oecd.org/en/publications/oecd-tax-policy-reviews-lithuania-2022_53952224-en.html

[^8]: Bertelsmann Transformation Index, BTI 2026 Lithuania Country Report, remiantis Demokratijos tvarumo barometro 2024 m. duomenimis. https://bti-project.org/en/reports/country-report/LTU

[^9]: OECD (2024), Society at a Glance 2024: OECD Social Indicators: „In the last decade, perception of corruption deteriorated most in Australia and the Netherlands, while it improved most in Estonia, Germany, Greece and Lithuania.” https://www.oecd.org/en/publications/society-at-a-glance-2024_918d8db3-en.html

[^10]: OECD (2024), OECD Survey on Drivers of Trust in Public Institutions – 2024 Results: Building Trust in a Complex Policy Environment. https://doi.org/10.1787/9a20554b-en

[^11]: LR Krašto apsaugos ministerija (2025-12-23), „The Seimas approves record defence budget of EUR 4.79 billion or 5.38 % of GDP in 2026″. https://kam.lt/en/the-seimas-approves-record-defence-budget-of-eur-4-79-billion-or-5-38-of-gdp-in-2026/

[^12]: European Commission, Economic forecast for Lithuania – Autumn 2025. https://economy-finance.ec.europa.eu/economic-surveillance-eu-member-states/country-pages/lithuania/economic-forecast-lithuania_en

[^13]: Valstybės duomenų agentūra (2025), Lietuvos gyventojų projekcijos 2026–2100 m.: „At the beginning of 2050, this age group [65+] will account for about 30.2 per cent of the resident population – over 808 thousand residents.” https://vda.lrv.lt/en/news/population-projections-in-lithuania-are-being-presented-at-the-state-data-agency-statistics-lithuania-mrB/

[^14]: Pierre-Alain Pionnier (2025-03-28), „Lithuania: Addressing demographic challenges”, OECD ECOSCOPE blog. https://oecdecoscope.blog/2025/03/28/lithuania-addressing-demographic-challenges/

[^15]: OECD (2026), Taxing Wages 2026 – Lithuania country note: „In Lithuania, the average single worker faced a net average tax rate of 38.7% in 2025 (2nd highest among OECD countries), compared with the OECD average of 25.1%.” https://www.oecd.org/en/publications/taxing-wages-2026_3a5169ef-en/full-report/lithuania_a4118e07.html

[^16]: VMI, Mažosios bendrijos ir jos narių mokami mokesčiai, 2024-10-22: dividendai apmokestinami fiksuotu 15 % GPM tarifu „neatsižvelgiant į gautų pajamų sumą”; pelno mokestis — 0 % pirmais metais, 5 % lengvatinis arba 15/16 % standartinis. Dividendai NEapmokestinami Sodros įmokomis. https://www.vmi.lt/evmi/documents/20142/391071/MB+pdf.pdf

[^17]: VMI / „Versli Lietuva”: individualios veiklos GPM 5–15 %, VSD/PSD nuo 90 % apmokestinamųjų pajamų. https://www.verslilietuva.lt/verslauk/verslo-formos-ir-mokesciai/mazosios-bendrijos-ir-individualios-veiklos-pazymos-palyginimas/

[^18]: OECD (2022), OECD Tax Policy Reviews: Lithuania 2022, 5 skyrius „The taxation of self-employed individuals”. https://www.oecd-ilibrary.org/sites/fb65bae0-en/index.html?itemId=/content/component/fb65bae0-en

[^19]: Registrų centras (per Mažojibendrija.lt): „2025 m. II ketvirčio duomenimis, Lietuvoje registruotos 57 313 mažosios bendrijos”; „2023 metais iš 15,7 tūkst. naujų juridinių asmenų 9,3 tūkst., arba beveik 60 proc. buvo būtent mažosios bendrijos.” https://www.mazojibendrija.lt/kodel-mazoji-bendrija-populiariausia-naujo-verslo-forma-lietuvoje/

[^20]: 2026 m. mokesčių reforma: trijų pakopų progresinis GPM (20 % iki 82 962 Eur, 25 % iki 138 270 Eur, 32 % virš to); nuo 2026-07-01 Sodros įmokų bazė MB nario išmokoms 02 kodu — 90 %. https://financiallithuanians.lt/mokesciai/mazosios-bendrijos-mokesciai/

[^a]: Tax Foundation (2025), International Tax Competitiveness Index 2025 — Lietuva 5-oje vietoje. https://taxfoundation.org/location/lithuania/