Lietuvoje patriotizmas kartais suprantamas labai patogiai. Pakanka pasipiktinti politiku, pamojuoti moraliniu kumščiu socialiniuose tinkluose, dar įkelti vaizdo įrašą – ir štai, žmogus jau beveik valstybės gelbėtojas. Gal net vertas medalio. Tik mažos smulkmenos trukdo: Kelių eismo taisyklės, teisinė valstybė ir elementari logika.
Viešumoje aptarta istorija apie magistralėje galimai dideliu greičiu važiavusį „Range Rover“, kurį, kaip skelbė žiniasklaida, galimai vairavo politikas Remigijus Žemaitaitis. Buvo kalbama apie kelią Kaunas–Klaipėda, sumažinto greičio ruožus, socialiniuose tinkluose pasklidusį vaizdo įrašą ir įprastą lietuvišką moralinio pasipiktinimo fejerverką. Automobilis, politikas, greitis, kamera – viskas, ko reikia puikiam viešam teismui be teismo.
Ir čia reikia pasakyti aiškiai: jeigu politikas viršijo greitį, tai yra blogai. Ne „žmogiška klaidelė“, ne „visi taip daro“, ne „kelias geras buvo“, o blogai. Politikas nėra paprastas eismo dalyvis ta prasme, kad jo atsakomybė viešumoje yra didesnė. Jis dalyvauja taisyklių kūrime, balsuoja dėl įstatymų, gyvena iš visuomenės pasitikėjimo ir tada turėtų sugebėti bent jau nepainioti magistralės su asmeniniu aerodromu.
Bet ši istorija įdomi ne tik dėl galimai greitai važiavusio politiko. Ji įdomi dėl kito veikėjo – tariamo pilietiško demaskuotojo. Nes, kaip suprantama iš situacijos, norint parodyti, kokiu greičiu važiuoja kitas automobilis, reikėjo važiuoti paskui. O važiuojant paskui greitį viršijantį automobilį labai netikėtai gali atsitikti siaubingas dalykas: pats pradedi viršyti greitį. Žinoma, tik dėl demokratijos. Tik dėl Lietuvos. Tik dėl tiesos. Tik dėl kameros kampo.
Čia ir prasideda lietuviška moralės akrobatika. Vienas pažeidėjas važiuoja per greitai – blogai. Kitas važiuoja per greitai, kad nufilmuotų pirmąjį – jau beveik pilietinė misija. Jeigu dar šalia sėdi keleivis su telefonu, tai, matyt, automobilis automatiškai tampa mobiliąja konstitucinės kontrolės institucija.
Ne, netampa.
Pilietiškumas nėra teisė pačiam pažeidinėti taisykles
Patriotizmas nėra emocija, kuri leidžia suspenduoti KET. Pilietiškumas nėra stebuklinga kortelė, kuri įjungiama tada, kai labai norisi ką nors pagauti. Demokratinėje valstybėje yra labai nepatogus principas: taisyklės galioja ne tik tiems, kurių nemėgstame, bet ir mums patiems.
Žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis laisvėmis, privalo laikytis įstatymų ir nevaržyti kitų žmonių teisių. Kitaip tariant, net tada, kai esi labai pasipiktinęs, net tada, kai tavo taikinys yra politikas, net tada, kai socialiniai tinklai jau laukia turinio – įstatymai vis dar galioja. Kaip nemalonu.
Jeigu matai pažeidimą – fiksuok saugiai. Pranešk policijai. Pateik įrašą. Kreipkis per ePoliciją. Daryk tai, ką turi daryti pilietis teisinėje valstybėje. Bet jeigu pats pradedi vytis, spausti greitį ir kurti papildomą riziką kelyje, tai jau nebe pilietiškumas. Tai savas mažas veiksmo filmas, tik be kaskadininkų, be režisieriaus ir, deja, su kitais eismo dalyviais aplink.
Čia verta sustoti prie paprasto klausimo: kuo žmogus, viršijantis greitį „dėl gero tikslo“, iš esmės skiriasi nuo žmogaus, viršijančio greitį „nes skubėjo“, „nes visi taip važiuoja“, „nes gera mašina“, „nes tuščias kelias“? Skiriasi pasiteisinimas. Bet ne pats principas.
Abiem atvejais žmogus nusprendžia, kad taisyklė šią akimirką jam netaikoma.
Iš neteisės negimsta teisė
Yra toks principas: iš neteisės negimsta teisė. Lotyniškai – ex injuria jus non oritur. Skamba solidžiai, beveik taip solidžiai, kaip „Range Rover“ salone įjungta kruizo kontrolė. Bet principas paprastas: negali savo teisumo statyti ant neteisėto veikimo pagrindo.
Žinoma, kas nors pasakys: „Bet jis juk norėjo parodyti pažeidimą!“ Puiku. Tikslas gražus. Problema ta, kad teisinėje valstybėje gražus tikslas nėra leidimas pačiam pažeisti taisykles. Kitaip galime nueiti labai toli. Vienas viršija greitį, kad demaskuotų kitą. Kitas užblokuoja kelią, nes „gina visuomenę“. Trečias pradeda sekti žmogų, nes „visiems reikia žinoti“. Ketvirtas nusprendžia, kad jis apskritai yra mobili teisingumo ministerija su žibintais.
Ir štai turime ne pilietinę visuomenę, o saviveiklinį patruliavimą. Valstybę, kurioje kiekvienas pats sau policija, pats sau prokuroras, pats sau teismas ir, žinoma, pats sau spaudos konferencija.
Demokratija taip neveikia. Bent jau neturėtų.
Savivaldžiavimo kultūra nėra patriotizmas
Teisiškai savavaldžiavimas yra konkretus dalykas. Baudžiamasis kodeksas kalba apie atvejus, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo tikrą ar tariamą teisę ir padaro didelę žalą. Taigi nereikia kiekvieno kvailo elgesio kelyje iš karto vadinti nusikaltimu. Tai būtų netikslu.
Bet čia kalbame plačiau – apie savivaldžiavimo kultūrą. Apie mentalitetą, kuriame žmogus pats sau suteikia išimtį. „Aš galiu, nes mano tikslas geras.“ „Aš galiu, nes jis blogesnis.“ „Aš galiu, nes čia dėl viešojo intereso.“ „Aš galiu, nes noriu parodyti.“
Ne. Negali.
Viešasis interesas nėra bilietas į teisinį savitarnos skyrių. Pilietiškumas nėra tada, kai pažeidi taisykles, bet labai gražiai paaiškini, kodėl. Patriotizmas nėra tada, kai kitų pažeidimus matai per padidinamąjį stiklą, o savus – per tamsintą stiklą.
Tikras pilietiškumas yra daug nuobodesnis. Jis ne toks tinkamas „Facebook“ įrašui. Jis neturi dramatiško video. Jis dažnai atrodo taip: pamatei pažeidimą, saugiai užfiksavai, perdavei institucijoms, neapsimetei kelių policijos departamentu ant ratų.
Taip, labai nekinematografiška. Bet valstybė dažniausiai ir laikosi ne ant gražių vaizdo įrašų, o ant nuobodžių procedūrų.
Linčo teismas su pilietiškumo etikete
Ir čia verta prisiminti dar vieną Lietuvos viešosios moralės triumfo akimirką – Kaune sulaikytą dviejų jaunų moterų nužudymu įtartą Beną Mikutavičių.
Pagal viešai skelbtą informaciją, Kaune buvo rastos dvi nužudytos jaunos moterys, o jų nužudymu įtartas asmuo po intensyvios paieškos buvo sulaikytas su gyventojų pagalba. Pats faktas, kad žmonės padėjo pastebėti ir sulaikyti įtariamąjį, savaime nėra problema. Priešingai – pilietinis budrumas gali būti svarbus. Jeigu matai pavojingą asmenį, praneši policijai, padedi jį saugiai sustabdyti, neleidžiant pabėgti, ir perduodi pareigūnams – čia dar esame pilietiškumo teritorijoje.
Problema prasideda tada, kai sulaikymas virsta susidorojimu. Kai žmogus, net ir įtariamas siaubingu nusikaltimu, tampa objektu, į kurį galima spardyti, smūgiuoti, filmuoti ir šaukti iš minios. Kai visuomenė staiga pradeda manyti, kad jeigu nusikaltimas pakankamai baisus, procedūras galima trumpam išjungti. Kaip elektros jungiklį. Spragt – teisės nėra. Spragt – vėl atsirado.
Štai čia ir yra tikrasis testas. Ne tada, kai reikia pasmerkti žudiką. Čia daug proto nereikia. Normalus žmogus ir taip supranta, kad dviejų jaunų moterų nužudymas yra siaubas. Testas prasideda tada, kai net tokio žmogaus atžvilgiu turi sugebėti išlikti teisinės valstybės pusėje.
Nes jeigu teisinė valstybė galioja tik simpatiškiems žmonėms, ji nėra teisinė valstybė. Ji yra emocijų klubas.
Labai patogu sakyti: „Jis nusipelnė.“ Taip, emociškai daug kam taip atrodo. Ir suprantama, kodėl atrodo. Tik valstybė nėra sukurta tam, kad kiekvieną kartą, kai mums labai pikta, mes galėtume trumpam persikvalifikuoti į budelius mėgėjus. Valstybė tam ir reikalinga, kad tarp nusikaltimo ir bausmės stovėtų tyrimas, įrodymai, teismas ir procedūra. Ne todėl, kad įtariamasis malonus. Ne todėl, kad jo gaila. O todėl, kad kitaip mes nebeturime valstybės. Turime minią.
Ir čia nereikia apsimesti, kad kalbama apie jautrumą nusikaltėliams. Tai pigus triukas. Teisė nėra simpatijos forma. Teisė nėra apkabinimas. Teisė nėra atleidimas. Teisė yra riba, kuri saugo visuomenę nuo jos pačios blogiausių impulsų.
Jeigu įtariamasis kaltas – teismas turi tai nustatyti ir skirti bausmę. Jeigu jis pavojingas – jis turi būti izoliuotas. Jeigu jis padarė žiaurų nusikaltimą – atsakomybė turi būti griežta. Bet nė vienas iš šių sakinių nereiškia: „O dabar kas nori, gali pridėti po smūgį.“
Nes tada tai jau nebe teisingumas. Tai linčo teismas su pilietiškumo etikete.
Viešojoje erdvėje buvo kalbama, kad atsakomybės dėl smurto prieš sulaikytą asmenį galėjo ir nebūti, nes pats nukentėjusysis neparašė pareiškimo. Čia atsiranda dar vienas labai lietuviškas patogumas: jeigu nėra pareiškimo, vadinasi, moralinė problema kaip ir išnyko. Popieriaus nėra – sąžinė švari. Fantastinis administracinis stebuklas.
Bet net jeigu konkreti procedūra neprasidėjo, principas niekur nedingo. Jei žmogus buvo mušamas ar spardomas po to, kai realus pavojus jau buvo suvaldytas, tai nėra pilietiškumas. Tai nėra patriotizmas. Tai nėra teisingumas. Tai yra savivalė. Tik šį kartą ji pateikiama su labai patogiu priedu: „Bet jis juk žudikas.“
Būtent tokiose situacijose ir patikrinama, ar mes iš tikrųjų tikime teisine valstybe, ar tik naudojame ją kaip dekoraciją, kai mums patogu. Lengva ginti teises tada, kai kalbame apie simpatiškus žmones. Lengva kalbėti apie procedūras, kai emocijos ramios. Bet demokratijos kokybė matuojama ne tuo, kaip elgiamės su tais, kuriuos mėgstame. Ji matuojama tuo, ar net šlykščiausio nusikaltimo akivaizdoje sugebame netapti tokie pat savavališki, kaip tie, kuriuos smerkiame.
Ši istorija yra ta pati „patriotizmo“ problema, tik padauginta iš šimto. Kelyje vienas žmogus pažeidžia KET, kitas pažeidžia KET, kad jį demaskuotų. Kaune vienas žmogus įtariamas žiauriausiu nusikaltimu, kiti nusprendžia, kad gali šiek tiek papildyti Baudžiamąjį kodeksą savo batais ir kumščiais.
Skiriasi mastas. Skiriasi emocija. Skiriasi aukų tragedijos svoris. Bet principas tas pats: kai žmogus nusprendžia, kad jo teisumas suteikia jam teisę pačiam laužyti taisykles, jis jau nebegina valstybės. Jis ją privatizuoja.
Patriotizmas nėra gebėjimas įniršti. Tai moka visi. Patriotizmas yra gebėjimas net ir įniršus sustoti prie ribos. Nes jeigu valstybė baigiasi tada, kai mums labai pikta, vadinasi, jos niekada rimtai ir neturėjome.
Greitis Lietuvoje – nacionalinis saviapgaulės sportas
Bet nereikia apsimesti, kad čia tik vieno politiko ar vieno filmuotojo problema. Lietuvoje greičio viršijimas jau seniai tapęs ne pažeidimu, o gyvenimo būdu. Tarsi būtų nerašyta taisyklė: ženklas rodo 90, vadinasi, normalūs žmonės važiuoja 105. Jeigu važiuoji pagal ženklą, esi ne atsakingas vairuotojas, o eismo stabdis, moralinis pensininkas ir tautos ekonomikos priešas.
Per metus Lietuvoje užfiksuojama šimtai tūkstančių greičio viršijimo pažeidimų. Apklausos taip pat rodo, kad greičio viršijimas nėra kelių chuliganų egzotika. Didelė vairuotojų dalis pripažįsta bent kartais viršijanti greitį, ypač užmiestyje. Kitaip tariant, čia nėra anomalija. Čia sistema. Neoficiali, bet labai gyva.
Tai nėra „smulki nuodėmė“. Tai nėra „truputį paspaudžiau“. Tai nėra „visi taip daro“. Tai masinė saviapgaulė, kurioje kiekvienas save laiko pakankamai geru vairuotoju, kad taisyklė jam būtų tik rekomendacija. Nes juk problema visada yra kiti. Kiti lekia. Kiti pavojingi. Kiti nemoka vairuoti. Aš – tiesiog važiuoju dinamiškai.
Todėl ši istorija ir yra tokia simptomiška. Politikas, jeigu viršijo greitį, yra problema. Bet „pilietis“, jeigu pats viršijo greitį tam, kad jį nufilmuotų, yra tos pačios problemos dalis. Jie gali skirtis statusu, atsakomybe, viešu poveikiu, bet abu stovi toje pačioje svarstyklių pusėje: ten, kur taisyklė tampa lanksti, kai labai norisi.
Ir dar yra trečias sluoksnis – aplinka. Kiti automobiliai, kurie taip pat važiuoja greičiau nei galima, tik gal šiek tiek mažiau. Štai čia ir matosi visa kultūra. Mes ne tiek turime vieną skandalą, kiek turime bendrą tylų susitarimą, kad greičio ženklas yra valstybės nuomonė, o ne taisyklė. Vairuotojas tada mintyse prideda savo pataisą: „valstybė sako 90, aš manau 110.“ Puiki konstitucinė kūryba prie vairo.
Politiko atsakomybė didesnė, bet tai neatleidžia jo kritikų
Čia būtina atskirti du dalykus. Politikas turi didesnę atsakomybę. Jei politikas pažeidinėja KET, tai nėra vien privatus „ups“. Tai kalba apie santykį su taisyklėmis. Apie požiūrį į valstybę. Apie elementarų gebėjimą suprasti, kad viešas asmuo negali reikalauti pagarbos įstatymui tik tada, kai tas įstatymas patogus jo politinei linijai.
Bet politiko kritikas netampa šventuoju vien todėl, kad kritikuoja politiką. Lietuvoje yra toks keistas paprotys: jeigu kritikuoji nepopuliarų ar nemėgstamą žmogų, tau tarsi automatiškai nurašomos tavo paties klaidos. Maždaug: „Taip, aš irgi pažeidžiau, bet juk jis blogesnis.“
Puiki demokratijos teorija. Vaikiško smėlio dėžės lygio, bet su valstybės vėliava profilio nuotraukoje.
Teisinė valstybė neveikia pagal principą „mano pažeidimas mažesnis, nes aš moraliai simpatiškesnis“. Ji neveikia ir pagal principą „jeigu mano taikinys yra politikas, galiu trumpam tapti neatsakingu vairuotoju“. Būtent čia ir yra esminis patriotizmo testas: ar tu laikaisi taisyklės tada, kai tau emociškai labai patogu jos nesilaikyti?
Žiniasklaidos kampas: daug dramos, mažai principo
Dar viena šios istorijos dalis – žiniasklaidos pateikimas. Nes paprasčiausias rakursas visada laimi: politikas, brangus automobilis, greitis, video, socialinių tinklų reakcijos. Puiki klikų sriuba. Dar galima įdėti dramatišką antraštę, kelis emocingus epitetus, ir turinys važiuoja pats. Gal net greičiau nei leistina.
Bet kur rimtesnis klausimas? Kur analizė, ar pažeidimą demaskuojantis žmogus pats nepažeidė taisyklių? Kur klausimas apie tai, ar pilietiškumas gali būti statomas ant tokio paties teisės ignoravimo? Kur diskusija apie masinę greičio viršijimo kultūrą Lietuvoje? Kur bandymas paaiškinti, kad demokratijoje neteisėtas ar pavojingas elgesys netampa pilietine dorybe vien todėl, kad kamera nukreipta į kitą?
Tas pats galioja ir istorijoms apie sulaikymus. Žiniasklaidai labai lengva parodyti minią, emociją, šūksnius, „žmonės padėjo sulaikyti“. Ir taip, padėti policijai galima. Bet jei istorijoje atsiranda smurtas prieš jau sulaikytą ar suvaldytą žmogų, tuomet klausimas nebėra tik „kaip šauniai piliečiai sureagavo“. Klausimas tampa daug rimtesnis: ar visuomenė nepradeda painioti pilietinio budrumo su linčo teismu?
Jeigu žiniasklaida šio klausimo neužduoda, ji ne analizuoja visuomenę. Ji tik aptarnauja pasipiktinimo refleksą. O pasipiktinimo refleksas yra labai prastas redaktorius. Jis mėgsta paprastus herojus, paprastus piktadarius ir labai nemėgsta nemalonių niuansų.
Bet be niuansų nėra teisės. Be niuansų yra tik minia.
Patriotizmas nėra pasipiktinimo sportas
Patriotizmas labai dažnai tampa patogia poza. Ypač socialiniuose tinkluose. Ten visi labai myli Lietuvą, labai gerbia įstatymus, labai nori teisingumo ir labai pyksta ant tų, kurie elgiasi blogai. Iki pirmo greičio ženklo. Iki pirmo nepatogaus draudimo. Iki pirmo momento, kai taisyklė ima trukdyti pačiam būti istorijos herojumi.
Bet patriotizmas nėra vien gražus jausmas apie valstybę. Tai nėra tik vėliava per šventes, daina per minėjimus ir pyktis ant politikų. Patriotizmas prasideda nuo daug mažesnių dalykų: nuo mokesčių, nuo eilės, nuo dokumentų, nuo balsavimo, nuo pagarbaus ginčo, nuo raudono šviesoforo ir nuo greičio ženklo.
Taip, skamba nuobodžiai. Bet valstybė nėra pageidavimų koncertas. Ji yra taisyklių sistema. Ir žmogus, kuris nuolat aiškina, kad myli valstybę, bet kasdien renkasi, kurių jos taisyklių laikytis, myli ne valstybę. Jis myli savo nuomonę apie save kaip apie gerą pilietį.
Tai didelis skirtumas.
Patriotizmas nėra tada, kai žmogus garsiai šaukia apie Lietuvą, bet prie vairo elgiasi taip, lyg Lietuva baigtųsi ties jo automobilio kapotu. Patriotizmas nėra tada, kai žmogus reikalauja teisingumo, bet tik tokio, kuris leidžia jam pačiam tapti mažu, privačiu teisėju. Patriotizmas nėra tada, kai žmogus sako „aš už valstybę“, bet praktiškai rodo „valstybė galioja visiems, išskyrus mane, kai man labai reikia“.
Čia nėra meilė valstybei. Čia narciziškas santykis su savo teisumu.
Išvada: valstybė nėra tavo emocijų įrankis
Šioje istorijoje galima vienu metu pasakyti kelis dalykus.
Jeigu politikas viršijo greitį, jis turi atsakyti. Jeigu pažeidimas buvo pavojingas, jis turi būti vertinamas rimtai. Viešas asmuo neturi teisės vaidinti, kad KET yra skirtos mažiau svarbiems žmonėms.
Bet jeigu žmogus, norėdamas tą politiką demaskuoti, pats viršijo greitį ir kėlė riziką kelyje, jis nėra pilietiškumo pavyzdys. Jis yra kita tos pačios problemos versija. Tik su geresne viešųjų ryšių poza.
Jeigu gyventojai padeda policijai sulaikyti pavojingą įtariamąjį, tai gali būti pilietiškumas. Bet jeigu sulaikymas virsta mušimu, spardymu ar minios saviteismiu, tai jau nebe pilietiškumas. Tai savivalė. Net jei įtariamasis kelia pasibjaurėjimą. Net jei nusikaltimas siaubingas. Net jei daug kam emociškai norisi pasakyti: „Taip jam ir reikia.“
Būtent tada ir paaiškėja, ar mes turime principus, ar tik reakcijas.
Nesvarbu, ar kalbame apie greitį viršijantį politiką, jį besivejantį „pilietį“, ar minios paspirtą įtariamąjį Kaune – visur veikia ta pati nuodinga logika: mano tikslas toks teisingas, kad man taisyklės laikinai nebegalioja.
Būtent čia patriotizmas miršta ir prasideda savivalė.
Iš neteisės negimsta teisė. Iš KET pažeidimo negimsta patriotizmas. Iš linčo teismo negimsta teisingumas. Iš socialinio tinklo vaizdo įrašo negimsta teisinė valstybė.
Valstybė prasideda tada, kai žmogus net ir piktindamasis kito pažeidimu pats neperžengia ribos. Kai supranta, kad taisyklė yra ne ginklas prieš kitą, o pareiga sau pačiam. Kai nesako: „aš galiu, nes mano tikslas geras.“ Kai pagaliau suvokia, kad patriotizmas nėra teisė būti teisiam bet kokiomis priemonėmis.
Patriotizmas prasideda nuo labai paprasto dalyko: nuo gebėjimo laikytis įstatymo net tada, kai niekas už tai nepaplos.
Ir taip, kartais tai reiškia tiesiog važiuoti pagal ženklą.
O kartais – nesmūgiuoti žmogui, net jeigu labai norisi manyti, kad šį kartą valstybė gali palaukti.