Pastaruoju metu vis dažniau matau keistą, bet labai patogią praktiką: nepažįstami, nematyti žmonės greitai ir be didesnių pastangų priskiriami marginalinėms grupėms. Be biografijos, be konteksto, be bandymo suprasti. Tiesiog tam, kad būtų paprasčiau – paprasčiau atmesti, paprasčiau nurašyti, paprasčiau nebesiklausyti.
Kartais į tokius stalčius patenku ir aš. Ir nors asmeniškai tai manęs nei žeidžia, nei labai jaudina, vis dėlto noriu vieną dalyką pasakyti aiškiai, be ironijos ir be užuolankų: aš nepriklausau jokiems marginalams. Nei dešiniesiems idiotams, nei radikaliems kairiesiems. Nei vieniems, nei kitiems. Aš nesu jokios ideologinės gaujos dalis.
Todėl ir rašau. Ne tam, kad teisintis ar kažkam įtikti. O tam, kad liktų užfiksuotas kontekstas – tikras, netvarkingas, kartais nepatogus. Kontekstas, kuris neleidžia klijuoti etikečių ir verčia galvoti.
Šis tekstas – pirmasis iš kelių. Jis apie mano šeimą ir apie laikotarpį, kurį šiandien daug kas mėgsta vertinti labai paprastai, bet supranta labai paviršutiniškai: pokarį, sovietmetį ir žmones, kurie gyveno ne lozungais, o realiais pasirinkimais.
Kas aš ir iš kur esu
Gimiau 1977 metų kovo 29 dieną dviejų pedagogų šeimoje. Mano tėtis – Ziedonis Kliušenkovas, mama – Nijolė (Ružauskaitė) Kliušenkova. Abu – mokytojai, abu visą gyvenimą dirbę su žmonėmis, o ne su ideologijomis.
Ir jau šioje vietoje daliai žmonių prasideda vidinis nepatogumas. Pavardė – rusiška. Skamba ne taip. Reiškia, kažkas čia įtartina.
Todėl iš karto pasakau tai, ką šiandien reikia sakyti garsiai: mano tėtis ne rusas. Jis pusiau lietuvis, pusiau latvis.
Tėčio mama – Ona Paškevičiūtė. Tėčio tėvas – Roberts Launags. Latvis. Ne „sovietinis“, ne „okupantas“, o konkretus žmogus, gyvenęs labai konkrečiame istoriniame pragare.
Tėčio gimimas, Kalėdos ir dokumentų realybė
Mano tėtis gimė 1945 metais per Kalėdas – gruodžio 25 dieną – Augstkalnės dvare Latvijoje. Šiandien tai skamba romantiškai, bet tuo metu tai buvo pokaris, suirutė ir visiškas neaiškumas.
Dokumentuose jo gimimo data įrašyta gruodžio 26-oji. Ne todėl, kad kas nors melavo. O todėl, kad taip veikė sistema – žmogus gimsta tada, kada patogu įrašyti.
Šią istoriją visą gyvenimą pasakojo mano tėčio pusseserė Irutė Paškevičiūtė, vėliau – Ozolienė. Ta pati Irutė, kuri vėliau tapo Romualdo Ozolo, vieno iš Sąjūdžio lyderių ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, žmona.
Tuo metu jai buvo penkeri metai. Ji miegojo tame pačiame kambaryje, kuriame gimė mano tėtis. Po gimdymo ją paguldė ant grindų. Ir, kaip ji pati juokais pasakodavo, labiausiai jai įstrigo ne pats gimimas, o tai, kad per Kalėdas teko miegoti ant žemės.
Man ši detalė svarbi. Ji labai žmogiška. Ji parodo laiką geriau nei bet koks vadovėlis.
Dėl to man Kalėdos niekada nebuvo tik religinė ar komercinė šventė. Tai mano tėčio gimtadienis. Asmeninė data, atskirta nuo ideologijų.
Senelis Roberts Launags: žmogus tarp frontų
Apie savo senelį Robertsą Launags žinau mažai. Ne todėl, kad nebuvo ką pasakoti, o todėl, kad tokios istorijos sovietmečiu dažniausiai būdavo nutylimos – iš baimės, iš atsargumo arba iš noro apsaugoti vaikus.
Po karo Lietuvoje ir Latvijoje įsitvirtino sovietinė valdžia. Jai reikėjo greitai sukurti vietinę administraciją ir teisėsaugą. Rajonuose buvo ieškoma labiau išsilavinusių, vietą ir žmones pažįstančių asmenų.
Mano senelis buvo paskirtas įgaliotiniu. Ne iš idealizmo ir ne iš meilės sovietams. O todėl, kad laikmetis buvo chaotiškas: ginkluotas pasipriešinimas, plėšikavimas, visiška netvarka.
Iš šeimos pasakojimų nuotrupų žinau, kad jis saugojo kaimo tvarką nuo nusikaltėlių ir kartu stengėsi padėti žmonėms, kurie slapstėsi nuo sovietų valdžios miškuose. Tai skamba paradoksaliai tik tiems, kurie nori paprastų atsakymų.
Galiausiai Roberts Launags buvo apkaltintas pagal 58 straipsnį ir įkalintas. Bylos detalių mes nežinome. Ir greičiausiai niekada nesužinosime. Tokios bylos nebuvo skirtos tiesai.
Vaiko atmintis ir kelias į Jelgavą
Mano tėtis tuo metu buvo visai mažas vaikas. Tačiau jis prisiminė vieną dalyką visą gyvenimą – kaip kartu su mama pėsčiomis eidavo į Jelgavą aplankyti tėčio kalėjime. Tai galėjo būti apie 1951–1953 metus.
Vaiko atmintis fiksuoja ne politines detales, o jausmus: ilgas kelias, nuovargis, laukimas. Šios detalės šeimoje niekada nebuvo romantizuojamos. Tai buvo tiesiog gyvenimas.
Kaip nutrūksta Launags šeimos linija
Kol Roberts Launags buvo kalėjime, šeima subyrėjo. Mano močiutė išsiskyrė su juo būtent tuo metu, kai jis buvo įkalintas.
Šioje vietoje Launags šeimos linija mano gyvenime faktiškai nutrūko. Be manifestų, be viešų kaltinimų. Tiesiog nutrūko.
Ryšiai su Launags gimine buvo nutraukti ilgam. Tik vėliau, per močiutės seserį Latvijoje, šeima fragmentiškai žinojo, kas vyksta kitoje sienos pusėje.
Michailas Kliušenkovas (Михаил Клюшенков) ir pavardės kaina
Šioje vietoje šeimos istorijoje atsiranda Michailas Kliušenkovas (Михаил Клюшенков) – rusas, Antrojo pasaulinio karo veteranas, po karo pasilikęs gyventi Lietuvoje, Žagarėje.
Jis nebuvo nei ideologas, nei partinis veikėjas. Jis buvo žmogus, kuris puikiai suprato, kaip veikia sovietinė sistema ir ką ji daro su „neteisingomis“ biografijomis.
Ona Launags tapo Ona (jo vadinta Anna) Kliušenkova. Mano tėtis buvo įvaikintas ir tapo Ziedoniu Kliušenkovu. Jo latviškas gimimo liudijimas pradingo. Ryšys su Launags šeima buvo sąmoningai nutrauktas.
Šeimoje turime labai aiškią ir logišką versiją, kodėl tai įvyko. Likti Launags, su tėvu, apkaltintu pagal 58 straipsnį, reiškė vieną: ribotas galimybes mokytis, nuolatinį saugumo struktūrų dėmesį, uždarytas duris.
Pavardės pakeitimas nebuvo meilė sistemai. Tai buvo bandymas apsaugoti vaiką sistemoje, kuri vaikų neapsaugodavo.
Pabaigai
Visa tai rašau ne tam, kad kas nors mane pateisintų ar užjaustų. Rašau tam, kad būtų aišku: žmonės ir jų gyvenimai netelpa į politines etiketes.
Jeigu šiandien kam nors labai norisi mane greitai priskirti „kažkuriai stovyklai“, siūlau pirmiausia perskaityti. O tik tada spręsti.
Toliau bus daugiau.
P.S. dirbtinis intelektas šitam tekstui sugeneravo paveikslėlį, kuriame matosi sovietinė simbolika. Normalioje valstybėje tai nebūtų jokia problema, nes jis atitinka kontekstą, nėra sovietizmo reklama. Tačiau Lietuva – vis dar nenormali šalis, todėl paprašiau paveikslėlyje išimti sovietines simbolikas. Tam, kad kaip sovietiniais laikais, netapčiau tuo, kurį persekioja