Faktas ir tiesa: kai informacija pasako ne viską

Šis tekstas nėra asmeniškas kerštas. Jis nėra bandymas kažką „atšaukti“, diskredituoti ar įrodyti, kad aš buvau teisus, o kažkas kitas – neteisus. Tai bandymas apmąstyti vieną labai konkrečią patirtį ir per ją parodyti platesnę problemą: skirtumą tarp fakto ir tiesos.

Gyvename laikais, kai faktai tapo pigūs. Jų daug, jie lengvai pasiekiami, greitai platinami. Tačiau kuo daugiau faktų, tuo paradoksaliai sudėtingiau pasiekti tiesą. Nes tiesa – tai ne faktų kiekis. Tai jų visuma, kontekstas ir sąžiningas santykis su auditorija.

Mano santykis su turiniu ir atsakomybės lūkestis

Aš kurį laiką buvau vieno žinomo Lietuvos „YouTube“ kūrėjo sekėjas. Negana to – buvau ir jo rėmėjas per „Patreon“ platformą. Tai svarbi detalė, nes rėmimas nėra pasyvus žiūrėjimas. Tai tam tikras pasitikėjimo kreditas. Tai tylus susitarimas: aš remiu, nes tikiu, kad turinys yra atsakingas, etiškas ir vertas palaikymo.

Kai finansiškai remi kūrėją, natūraliai tikiesi ne neklystamumo, o gebėjimo priimti kritiką. Ypač tada, kai kritika liečia ne skonio ar nuomonės klausimus, o fundamentalius dalykus – žmogaus teises, nekaltumo prezumpciją, asmens duomenų apsaugą.

Momentas, kai faktas peržengia ribą

Viename vaizdo įraše, kurį tuo metu kūrė su minėtu kūrėju dirbanti laisvai samdoma, nepriklausoma kūrėja (žurnalistė?), buvo paviešinti žmogaus, įtariamojo, asmeniniai duomenys. Vardas, pavardė, adresas. Visa tai pateikta kontekste, kuris žiūrovui siunčia aiškią žinutę: štai nusikaltėlis.

Svarbiausia detalė – tas žmogus tuo metu nebuvo nuteistas. Jo kaltė nebuvo įrodyta teisme. Teisiškai jis buvo tik įtariamasis.

Faktas: tokia informacija buvo paviešinta.

Tai patikrinamas, objektyvus faktas. Jį galima atsukti, peržiūrėti, parodyti. Žinoma, jei tas video nėra ištrintas. Aš to patikrinti nebegaliu.

Bet kartu tai yra momentas, kai faktas ima konfliktuoti su etika. Nes žurnalistikoje (ar bent jau tame, kas nori ja vadintis) egzistuoja ne tik teisė skelbti informaciją, bet ir pareiga nepakenkti.

Kritika kaip lakmuso popierėlis

Aš parašiau komentarą. Ne piktą, ne įžeidžiantį, ne asmeninį. Tiesiog pastabą, kad tokio pobūdžio asmens duomenų viešinimas, kai žmogus nėra nuteistas, nėra normalus ir nėra kokybiškas turinys.

Tai buvo kritika, nukreipta ne į asmenį, o į veiksmą.

Reakcija buvo greita ir iškalbinga. Vietoj diskusijos – etiketė. Vietoj atsakymo – blokavimas. Vietoj argumentų – pranešimas „Patreon“ platformai apie tariamą „harassment“.

Faktas: buvau užblokuotas.

Ir vėl – tai neginčijamas faktas.

Tačiau ar šis faktas paaiškina, kas iš tikrųjų įvyko? Ar jis atskleidžia, kodėl kritika buvo nepriimtina? Ne. Jis tik rodo rezultatą – kritiškas balsas dingo iš erdvės.

Kai nutylėjimas tampa komunikacija

Praėjus gana trumpam laikui, kūrėjas viešai pranešė auditorijai, kad su minėta kūrėja (žurnaliste?) jis daugiau nebedirba. Pranešimas buvo trumpas, sausas ir be jokio platesnio paaiškinimo.

Faktas: bendradarbiavimas nutrauktas.

Auditorija gavo informaciją ir judėjo toliau. Daugumai to pakako. Nes faktas buvo pasakytas.

Tačiau čia ir slypi esminis skirtumas tarp fakto ir tiesos. Faktas be konteksto leidžia susiformuoti patogiausią interpretaciją. O patogiausia interpretacija dažniausiai yra ta, kuri nekelia klausimų.

Nėra pasakoma, kodėl sprendimas buvo priimtas. Nėra pasakoma, ar jis susijęs su turinio etika. Nėra pasakoma, ar buvo vidinių diskusijų. Nėra pasakoma, ar kritika iš auditorijos turėjo bent menkiausią reikšmę.

Tai nėra melas. Bet tai ir nėra tiesa.

Faktas kaip dūmų uždanga

Šiuolaikinėje komunikacijoje faktas labai dažnai naudojamas kaip dūmų uždanga. Jis pateikiamas tam, kad būtų galima pasakyti: „mes informavome“. Tačiau informavimas dar nereiškia atskleidimo.

Kai auditorijai pateikiamas tik rezultatas, bet ne procesas, ji mato tik paviršių. O paviršius dažnai atrodo tvarkingas, švarus ir nekonfliktiškas.

Tai ypač pavojinga tada, kai turinio kūrėjas save pozicionuoja kaip tiesos ieškotoją, kritinį balsą ar alternatyvą „tradicinei žiniasklaidai“. Nes tokiu atveju atsakomybės kartelė turėtų būti ne žemesnė, o aukštesnė.

Žurnalistika ir jos imitacija

Žurnalistika prasideda ne nuo kameros ar mikrofono. Ji prasideda nuo klausimo: ar tai, ką darau, nepadarys nepataisomos žalos?

Asmens duomenų viešinimas, kai kaltė nėra įrodyta, yra klasikinis pavyzdys, kur faktas gali sunaikinti žmogaus gyvenimą, net jei vėliau paaiškėja, kad jis buvo nekaltas.

Todėl kontekstas nėra priedas. Jis yra esmė.

Kai kontekstas dingsta, lieka tik turinio gamyba. Ji gali būti populiari. Ji gali būti pelninga. Ji gali rinkti peržiūras. Bet tai nebėra tiesos paieška.

Kodėl tai svarbu ne tik man

Ši istorija nėra svarbi todėl, kad aš buvau užblokuotas. Tai smulkmena.

Ji svarbi todėl, kad parodo mechanizmą: kaip kritika pašalinama, kaip nepatogūs klausimai nutylimi, kaip faktai pateikiami taip, kad nekeltų diskomforto pasakotojui.

Tai mechanizmas, kuris veikia ne tik „YouTube“. Jis veikia politikoje, žiniasklaidoje, versle.

Pabaiga be taško

Aš neteigiu, kad žinau visą tiesą. Aš neteigiu, kad mano interpretacija yra vienintelė teisinga.

Aš sakau tik viena: faktas ne visada yra tiesa. Ir kai mums pateikiami tik faktai be konteksto, verta sustoti ir paklausti – kas liko už kadro?

Nes tiesa dažniausiai gyvena ne antraštėse ir ne oficialiuose pranešimuose. Ji gyvena ten, kur prasideda nepatogūs klausimai.

Ir būtent nuo jų viskas ir turėtų prasidėti.