LRT publikavo štai tokį straipsnį. Ir mane eilinį kartą stebina visa tai. Stebiuosi ne dėl to, kad ojojoj va kaip būna! Stebiuosi, kad niekas normaliai nesiima paaiškinti kas gi tokiais atvejais vyksta. Ir neaiškina ne tik dėl to, kad žiniasklaida kaip ir negali prisiimti kažkurios pusės – atseit laikosi neutralumo ir objektyvumo kriterijų. Neaiškina,dėl to, nes visi žino, bet pasirenka prisitaikyti ir tylėti.
Problemos yra visai kitur ir apie tai Lietuvoje niekas atvirai neparašys. NIEKAS. Todėl, kad postmodernistinėje visuomenėje kritika yra ne šiaip sunkesnė nei turėtų būti, bet ji apskritai nėra priimama, nes prisitaikyti ir tylėti yra lengviau, nei kalbėti ir keisti.
Taigi, kur aš matau problemas?
Šioje konkrečioje istorijoje aš matau, kad darbdavys pasirodė esantis kvailesnis, sakyčiau – stipriai kvailesnis, nei darbuotojas. Kodėl? Darbuotojas suprato, kad pavogti tai, kas neegzistuoja apsakaitoje yra lengva ir įrodyti, kad buvo vagystė neegzistuojančių (neapskaitytų) pinigų ir prekių tiesiog neįmanoma. Kodėl taip gaunasi? Labai paprasta – daugybė Lietuvos darbdavių spaudžia savo darbuotojus neapskaityti pajamų. Taip, taip – spaudžia ir reikalauja, kad pvz maitinimo įstaigose nebūtų išduodami fiskaliniai čekiai. Na, visiškai jų neišduoti, žinoma, neįmanoma, bet dalį – tikrai.
Juk Lietuvos verslininkai darydami verslo „planą” skaičiuoja šitaip: kiek minimum turi būti įplaukų, kad viskas būtų, kalbant buhalterišklai, ant nulio? Jie visi iki vieno turi tą „planą” – minimumas įplaukų, buhalterinis nulis. Ir būtent tik jas rodo ir deklaruoja. Kodėl? Na, tam, nes nenori mokėti pelno mokesčių.
Ir čia yra ta, kaip aš vadinu, vieša paslaptis – visi apie tai pukiai žino, tačiau NIEKADA apie tai nekalba. Tikriausiai reikia dar kartą kažką parašyti apie tai kodėl viešos paslaptys yra pavojingos visuomenei, nes tai yra kažkoks keistas tabu mūsų viešojoje erdvėje. Yra ir daugiau viešų paslapčių, kurios ignoruojamos daugybę metų.
Taigi, neapskaityti pinigai yra viena problemos dalis. Kita dalis yra kito turto apskaita. Tai yra pvz prekių apskaita. Esu dirbęs sandėlyje sandėlininku ir savo akimis mačiau kaip vadovas (ir savininkas) su sandėlio prekėmis elgiasi kaip su asmeniniu turtu. Kaip tai atrodo?
Na, daugelis tų „verslininkų” yra be jokio išsilavinimo, o jei su išsilavinimu, tai jis toks, kad realiai su tokiomis žiniomis jie niekada neturėjo gauti JOKIO diplomo. Na, bet turi – statistiškai Lietuva pirmauja tarp ES šalių su aukštojo mokslo diplomais turinčiais asmenimis. Ir ką? Ogi tai, kad mes, lietuviai, pasižymime keistu diplomuoto kvailio fenomenu – jei turi aukštąjį išsilavinimą, tai esi visažinis visame kame. Pas „verslininkus” tai pasireiškia tuo, kad jie mano išmanantys marketingą. Kaip tas „išmanymas” pasireiškia? Na, jie dažnai dalina visokias verslo dovanėles savo klientams. Atrodytų, kad visa tai yra normali praktika, o bet tačiau galutiniame rezultate gaunasi taip, kad kai jie planavo savo verslą (prisimenate tą verslo „planą”?) jie netyčia užmiršo paskaičiuoti tas marketingo išlaidas.
Na, užmiršo, tai užmiršo, sakysite – tikras verslininkas juk skaičiuoja visada ir išsisuks iš padėties, nes jis gi VERSLININKAS. Ane? O štai ir ne. Jie nesugeba išsisukti. Na, nebent išsisukimą nuo bet kokios asmeninės atsakomybės jūs vadinate tai, kad daugiau atsakomybių perkelia savo samdomiems daruotojams. Kaip tai įvyskta? Labai paprastai – verslininkas paprasčiausiai pasiima prekes iš sandėlio ir dalina kam tik nori. Štai toks marketingas. O darbuotojui pasako – tas prekes reikės nurašyti į nuostolius. Juk nurašyti buhalteriškai įmanoma, ane? Žinoma, ne viską ir yra tam tikros ribos. Bet ar verslininkai visada gerai jaučia tas ribas? Patikėkite, tikrai ne. Lietuviškas verlas ir atsakomybė – dvi nesusikertančios tiesės.
Kaip pasireiškia tas ribų nejutimas? Na, samdomas darbuotojas, buhalteris – nėra patys kvailiausi žmonės versle. Nors viešojoje erdvėje juos kažkodėl rodo kaip kvailiausiais. Dažniausiai būtent darbuotojai yra tie, kurie viską skaičiuoja ir yra atsakingi už teisingą apskaitą. Kai doras, protingas ir atsakingas darbuotojas pamato, kad darbdavys persistengia ir jau per daug sau leidžia, tai jis paprastai pasako – užteks, STOP. Kaip manote, kaip į visa tai sureaguoja darbdavys? Tiesiog sustoja ir pasako – oj, tu teisus, reikia viską teisingiau ir tvarkingiau daryti, nenoriu, kad tu, mano darbuotojas, nukentėtum galutiniame rezultate už neteisingą apskaitą. Deja – TAIP LIETUVOJE NEBŪNA.
Darbuotojai šioje vietoje pasielgia visai kitaip – didžioji dalis tiesiog prisitaiko ir tyliai stebi tą „tikrąjį” verslumą iš šalies. Ir atidžiai mokosi. Taip, taip – mokosi kaip būti apsukriu ir kaip veikia toks neskaidrus versals. Kaip ir sakiau – visi žino ir mato kaip veikia, tačiau tyli. Nes visi puikiai supranta, kad visa tai nėra skaidru, nėra teisėta. Bet yra tokių darbuotojų, kurie yra gudresni už darbdavius – jie ne šiaip prie jų prisitaiko, bet ir iš tų pačių darbdavių pasiima viską ką nori lygiai tokiu pačiu būdu kaip tai daro verslininkai – pasiima neapskaitytus pinigus, pasiima neapskaitytas prekes. O ką darbdavys? Nieko, nes paprastai ir nežino kas ir kaip.
Ir štai ateina lūžio momentas – staiga darbdavys pamato, kad darbuotojas buvo uolus mokinys ir jis elgiasi lygiai taip pat kaip pats darbdavys. Na, BLOGAI elgiasi. Žinote kaip tuomet aiškina tokios situacijos blogumą? Žinau todėl, kad girdėjau milijardą kartų – iš valstybės galima nusukti, o iš fizinių, privačių asmenų – ne. O jei tas asmuo AŠ, tai jau VISAI NEGALIMA! AŠ GI ESU VISKĄ KURIANTIS VERSLININKAS!!! Ir tuomet, žinoma, įvyksta konfliktas.
Kaip vyksta konfliktas tarp protingo darbuotojo ir ne visai vykusio (tokie yra dauguma) verslininko? Darbdavys paprastai galvoja, kad darbuotojas bus standartinis t.y. prisitaikantis ir tylintis. Tačiau protingi, geri ir profesionalūs darbuotojai neprisitaiko ir netyli – jie jau būna pasiruošę konfliktui su darbdaviu ir darbdavys, žinoma, to nesitiki. Kodėl taip gaunasi, kad darbuotojas pasiruošia geriau nei darbdavys? Kvailas darbdavys nesupranta, kad permesdami atsakomybes ant darbuotojų jie padaro didžiausią klaidą – protingas darbuotojas, suprasdamas kas vyksta, nenori prisiimti ne savo atsakomybės. Ir neprisiima jos pasiruošdamas gynybai – jis puikiai žino, kad darbdavys agresyviu būdu puls jį.
Ir tada darbdavys pralaimi. VISADA. Nes nenori prisiimti atsakomybės, nes permeta atsakomybes kitiems, nes žino, kad daro neteisingai, bet daro, nes nori, kad visi prisitaikytų ir tylėtų. Bet Lietuvoje darbdaviai nemoka pralošti. Nemokantys pralošti dažniausiai priimą dar vieną, paskutinį, ir bene labiausiai neteisingą, sprendimą – KERŠYTI laimėtojui t.y. protingesniam, apsukresniam už jį darbuotojui.
Tame LRT straipsnyje visa tai puikiai matome. Darbdavys pralaimėjo, nepriimdamas pralaimėjimo keršija. Ir, galutiniame rezultate, vis tik laimės. Ar žinote kodėl? Todėl, kad va tokį rytietišką darbo santykių modelį mes palaikome ir puoselėjame. Valstybinės institucijos negali apsaugoti nuo darbdavio keršto, nes jis Lietuvoje nėra šiaip sunkiai įrodomas, bet tiesiog yra normalizuotas. Mes iš kvailumo normalizavome tai, ko turėjo nelikti po sovietinės sistemos žlugimo ir tai yra vienas didžiausių šiuolaikinės Lietuvos nebeištaisomų klaidų. Taip, taip – NEBEIŠTAISOMA KLAIDA.
Kerštas – normalus reiškinys rytietiškoje ir tradiciškai konservatyvioje visuomenėje. Bet ar mes, lietuviai, tokie? Kol kas – TAIP. Žmogus, kuris elgiasi teisingai ir dorai pastoviai susiduria su kerštingais, dorai verslo nemokančiais daryti verslininkais. Doras ir tikrai protingas darbuotojas Lietuvoje tapo tuo, kurio nenori priimti ir įdarbinti, nes jis netyli ir neprisitaiko prie nedoros, neskaidrios ir neviešos verslo bendruomenės diktuojamų sąlygų. Galutiniame rezultate verslininkai sukurė iliuziją, kad jie yra neklystantys ir nepralaimintys bei VISKĄ KURIANTYS, o darbuotojai, ypač tie, kurie yra dori ir protingi, neprisitaikantys prie neteisingų ir neteisėtų verslininkų machinacijų – TINGINIAI ir PER DAUG NORINTYS. Netikite kaip taip yra? Na, pabandykite eiti dirbti į barus, restoranus ir pabandykite ten elgtis dorai. Galėsite man papasakoti kuo viskas baigsis, nes baigsis greitai.
Konkurenciją darbo ir verslo rinkoje tarp nedorų prisitaikėlių ir dorų bei protingų laimi nedorėliai.
O kai man kažkas sako, kad taip ir turi būti, aš sakau – NE. Tokią „konkurenciją” palaikome importuodami daugiau rytietiško mentaliteto ir pasakodami pasakas apie visada laimintį (nebankrutuojanį) ir neva viską kuriantį verslą.
Lietuvos žiniasklaida suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų normalizuojant tokius darbo santykius Lietuvoje. Dabar kiekvienas kartoja tą patį, ką įkalė tokia žiniasklaida – verslas viską kuria, o darbuotojai – tinginiai. Dabartinis straipsnis nieko nepakeis, o tik pablogins konkrečios darbuotojos situaciją. Būtent to ir siekė darbdavė, ji iš šios situacijos išeina sausa – prisitaikėlių ir nedorėlių suras dar daug, o štai darbuotojai ateities darbo santykiai bus dar labiau komplikuoti nei buvo.
Kai kas eilinį kartą sakys, kad Simas nieko nesupranta. Aš noriu visiems pasakyti, kad dalis šitų mano minčių gimė toli gražu ne dėl to straipsnio ir visai ne dabar. Aš visame tame turiu asmeninės patirties ir gerai žinau verslininkų šantažą bei kerštą tiems, kurie nori būti dorais darbuotojais. Esu net padėjęs kitiems papulusiems į tokias situacijas, kai darbuotojas tampa nedoro verslininko įkaitu.
Kai man sako, kad Lietuva keičiasi ir niekad taip gerai Lietuvoje dar nebuvo, tai puikiai suprantu, kad tai tik postmodernistinė komunikacija, kuri nieko bendro su tikrove neturi. Postmodernizmas kaip mąstymo pagrindas jau pridarė tiek daug žalos, kurios niekada nebeištaisysime.