Aš prieš kokius penkis-šešis metus buvau priėjęs prie įdomios savo gyvenime krizės. Įdomi ji man atrodo dabar, o tuomet man pradėjo atrodyti, kad pasaulis aplink mane yra mažų mažiausiai išprotėjęs. Niekaip negalėjau suprasti kodėl žmonės nesupranta ką sakau, ką rašau ir, apskritai, kodėl taip sunku susikalbėti su daugybe žmonių.
Aš ilgokai nesupratau kas dedasi, kol nepriėjau prie tam tikrų knygų, kurios man daug dalykų sudėliojo į vietas. Dabar aš esu 100 proc pasiruošęs pasidalinti savo atradimais apie kuriuos, panašu, net tose knygose nerašo. Kodėl? Gal todėl, kad apie tai galiu parašyti tik aš?
Yra tokie autoriai kaip Mark Manson, David Epstein. Jų knygos – bestselleriai. Tačiau mažai kas pastebi vieną įdomų ryšį tarp šių autorių – jie nieko naujo, nieko ypatingo neaprašė. Jie tiesiog susitemino daugybės autorių ir mokslininkų mintis ir teiginius, daugybės tyrimų medžiagas bei nuosekliai jas aprašė savo knygose. Markas paprastai daug rašo apie asmeninius santykius, paremtus šiuolaikinės psichologijos ir psichiatrijos tyrimais, David tuos pačius psichologų ir psichiatrų tyrimus pritaiko aiškindamasis mūsų gebėjimus mokytis.
Nemeluosiu nei sau, nei jums – aš didžiosios dalies tų tyrimų neskaičiau ir vargu ar perskaitysiu. Bet perskaitęs šių ir kitų autorių sistemiškai pateiktą turinį supratau, kad mes visi, be jokios išimties, kasdien kuriame naratyvus apie mus supantį pasaulį. Kitaip tariant mes patys sau aiškiname kas vyksta aplink mus taip, kad neprieštarautų mūsų pačių išankstiniams nusistatymams ir įsitikinimams. Visas samprotavimo kelias ir išvadų darymo procesas yra ypatingai neracionalus ir nelogiškas. Ir mes to net nesugebame pastebėti ir suprasti.
Taip, sakysite, mes visi turime skirtigas nuomones. Visai nenuostabu, kad kažkas kita nuomonė atrodo nelogiška, ane? Ne, tai ne nuomonės. Tai įsitikinimai ir jais paremti išankstiniai nusistatymai. O jei visai paprasčiau paaiškinti, tai toks keistas, gamtos suformuotas, kognityvinis sugebėjimas negalvoti ir tiesiog automatiškai „viską suprasti ir žinoti”. Būtent tai ir pradėjau pastebėti, nes tas automatinis „visko žinojimas” labai trukdo susikalbėti, suprasti vieni kitus. Ne tik kitiems, bet, žinoma, ir man – aš savęs šioje vietoje visiškai neišskiriu. Ir dėl to, kažkuriuo momentu, mane ištiko krizė, nes nebegalėjau suprasti ar čia kažkas su manimi negerai, ar čia su kitais. Pasirodė, kad negerai yra su visais.
Kai kas kažkodėl tai vadina poliarizacija. Kai kas įsivaizduoja, kad yra protingesnis už kitus, kažkas mato visur tik blogus ir savanaudiškus žmones. Kažkas mano, kad tik pozityvus visko aiškinimas išgelbės pasaulį. Daugybė visokių persipinusių, neracionalių, vienas kitam prieštaraujančių naratyvų. Bet kas juos visus vienija? Aš ilgai galvojau ir negalėjau suprasti, bet atrodo, kad priartėjau prie atsakymo – POSTMODERNIZMAS.
Oho, sakysite, na ir posūkis! O prie ko čia tai? Kas gi yra tas postmodernizmas? Manęs, beje, vieną kartą to paklausė gana neblogai meną išmananti moteris ir aš negalėjau jai suformuoti atsakymo. Todėl ir pradėjau ieškoti atsakymo į šį klausimą. Ir pats dėl savęs atradau labai įdomius dalykus.
Aš pirmą kartą apie postmodernizmą aplink mus išgirdau iš tokio ale blogerio, labai keisto Lietuvos armėno – Mariaus Sukesian. Na, šis mano tekstas ne apie tą asmenį, todėl galiu tik pasakyti, kad jis dažnai daug kur kalbėdamas išmesdavo tokią frazę: ai, čia gi postmodernizmas ir juokdavosi. Dabar suprantu, kad jis neturi ir neturėjo jokio supratimo kaip ir kur tas postmodernizmas pasireiškia, naudojo tą frazę labai abstrakčiai. Kažkada bandžiau užduoti jam klausimus, kai jis ten tokius live video darydavo, bet supratau, kad tai ne tas asmuo, kuris galėtų kažką giliau įžvelgti. Nes jis kaip ir aš neturėjo (jis ir neturi dabar) atsakymo kas tas postmodernizmas ir kaip jis pasireiškia mūsų dabartiniame gyvenime.
Taigi, kas gi tas postmodernizmas? Visų pirma siūlau pažvelgti į postmodernizmą kaip į MENO kryptį. Taip, taip, tai ypatingai svarbi detalė – MENAS. Koks gi tas postmodernistinis menas? Aš jį paaiškinsiu taip: tai yra formos ir turinio miksas. Forma be turinio nėra postmodernistinis menas, jo niekas negali suprasti. Todėl visada reikalingas paaiškinimas – turinys, kitaip tariant – NARATYVAS. Ir čia priename labai įdomią ir, mano vertinimu, labai svarbią postmodernistinio meno dalį – NARATYVAI. Tačiau naratyvai nėra tik meno dalis. Tai yra ir mūsų kognotivynio gebėjimo ieškoti ir kurti paaiškinimus nesuprantamiems (dažnai net nepaaiškinamiems) dalykams dalis – NARATYVAI. Kitaip tariant, mes visi be jokios išimties naratyvus kuriame ir darydami meną, ir apskritai aiškindami bei formuodami savo įsitikinimus iš kurių gimsta išankstiniai nusistatymai. Kūryba yra proceso aiškinant nepaaiškinamus dalykus dalis, o išankstiniai nusistatymai dažnai yra tiesiog mūsų fantazijos suformuoti įsitikinimai.
Kai mes kalbame apie meną, tai dažnai susiduriame su paaiškinimais kodėl vienas ar kitas meno kūrinys patinka arba nepatinka. Labai gerai tai matosi, kai žmonės kalba apie muziką. Kai vieniems, tarkim, rap muzika nėra joks menas ir turi tam paaiškinimą, tai kiti turi paaiškinimą kodėl jiems patinka rap muzika. Mums reikia naratyvo, paaiškinimo kodėl patinka arba nepatinka vieni ar kiti dalykai. Ir tie paaiškinimai nėra racionalūs, nes neįmanoma racionaliai paaiškinti tai kas patinka ar nepatinka.
Tačiau čia prieiname prie kitos postmodernizmo aiškinimo dalies – filosofijos. Filosofija mums padėjo suformuoti moralės dilemas ir mes sugebėjome sukurti moralės aiškinimus. Būtent filosofija aiškina kas yra blogai, o kas – gerai. Ankstyvąjame žmonijos vystymosi etape moralės principus pradėjo formuoti religijos. Vėliau moralę pradėta bandyti aiškinti tokiais būdais, kuriais naudojantis gimė logika, o iš jos vėliau išsivystė matematika.
Na, gavosi toks binarinis kodas – tiesa ir netiesa (true, false). Bet filosofijijos vystymosi eigoje, pasirodė, kad moralės dilemos nėra tokios paprastos ir neužtenka religijos kalamos tiesos – mažiau klausk ir tiesiog tikėk. Aš čia neskirsiu laiko filosofijos istorijos peripetijoms, nes čia gi apie postmodernizmą rašau. Taigi, mes priename prie postmodernizmo, susiformavusio 20to amžiau viduryje, kuris atmeta vienos neginčijamos ir universalios tiesos egzistavimą. Būtent postmodernistinė filosofija teigia, kad viskas yra realiatyvu.
Čia norėčiau pastebėti, kad toks postmodernizmas 20tąjame amžiuje mūsų visuomenei padėjo susikalbėti. Kaip ir kodėl? Ikipostmodernistinėje visuomenėje suformuotos moralinės dilemos, pasirodė, skirtingose kultūrose aiškinamos skirtingai. Na, tai kas gerai Kinijos gyventojams, nėra labai gerai vokiečiams, tai kas gerai Indijos aukščiausios kastos atstovui, nėra gerai skandinavams. |Didesni ir mažesni skirtumai yra ne tik šiose šalyse ir kultūrose. Susikalbėjimą sunkina ir kalbų įvairumas. Taip, taip – kalbų įvairovė. Kodėl? Na, kalbose būna taip, kad tam tikrų sąvokų tiesiog neegzistuoja. Ir būtent čia į pagalbą atėjo postmodernizmas ir verčiant tam tikrus išsireiškimus, sąvokas mes interpretuojame ir pritempiame prie kitos kalbos sąvokų ir išsireiškimų. Ir ilgainiui pradėjome manyti, kad mes nesiskiriame arba mažai skiriames, nors tai nėra tiesa – dėl postmodernistinių interpretacijų, aiškinimų skirtumai neišnyko, o tik padėjo susikurti iliuziją, kad jų neliko.
Bet ar postmodernizmas 21ame amžiuje vis dar padeda susikalbėti ir suprasti vieni kitus? Aš paskysiu tai ką manau – NE. Postmodernizmo įsigalėjimas ir mene, ir filosofijoje, ir moksle privedė prie situacijos, kai mes nebegalime nei paaiškinti, nei tikėti aiškinimais apie svarbias moralines dilemas. Tačiau, paradoksas – pradėjome dar tvirčiau tikėti, kad galime. Viskas tapo nenuosekliu aiškinimu apie viską ir kartu apie nieką. Negana to, mes naudojame oksimoronus ir net nepastebime, kad pačios sau prieštaraujančios sąvokos dar labiau komplikuoja daugybę dalykų.
Pozityvi kritika, naudingi kvailiai, doras vagis, jei įstatymas blogas, tai galima jo nesilaikyti – tai tik keli oksimoronai ir patys sau prieštaraujantys teiginiai, kurie kažkodėl kažkam yra aiškūs ir suprantami. O jei esi iš tų, kuriems, kaip ir man, iškyla klausimai dėl tų sąvokų panaudojimo ir „aiškumo”, tai tampi visiškai nesuprantamu ir, cituoju, „pernelyg sudėtigai viską aiškinančiu”. TIESIOG TIKĖK SIMAI! VISKAS PAPRASTA! O jei netiki, vadinasi esi kvailas. O kuo siūlote tikėti? Nenuosekliu, visada nuo situacijos ir žmonių kintančiu naratyvu? Na, ne, ačiū.
Postmodernizmas praktikoje yra kaip nusikaltėlių pasaulio paniatkės. Moralės interpretacija yra teisinga tik tuomet, kai interpretuoja tas, kas šiuo metu dominuoja. Jei interpretuoja kažkas kitas, nedominuojantis – jis yra neteisus ir viskas. Dominuojantys siekia padaryti visus vienodais postmodernistais, kas išprincipo yra neįmanoma – postmodernizmas ir yra apie tai, kad nieko vienodo ir vieno negali būti. Būtent dėl to daugybė moralinių pagrindų šiuo metu griūna – viena moralė vieniems, kita kitiems ir tai kažkodėl laikoma normaliu procesu. Galbūt tai ir yra normalu, bet tai kryptis, kuri neveda prie susikalbėjimo.
Panašu, kad jau esame priėję prie moralinio akligatvio ir išėjimo iš jo nebėra. Vieniems galima žudyti civilius, kitiems – ne, pripažįstame vienos tautos genocidą, kitos – ne, žudome vardan demokratijos lygiai taip pat kaip kažada skleidėme moralinius krikščionybės principus per kryžiaus žygius. Tokia jau ta postmodernistinė MORALĖ – vienu metu ir gera, ir bloga. Kiekvieno galvoje – skirtinga. Ar mes tikrai norime kad toliau tokia ir būtų? Aš nesu tikras tuo. O Jūs?