Laba diena visiems tiems, kas skaito. Kaip jau rašiau anksčiau – grįžtu atgal į į savo blog, nes socialiniuose tinkluose nesusiformavo tokia aplinka, kurioje būtų galima tinkamai pateikti savo mintis. Kažkada parašysiu apie socialinių tinklų problematiką. Bet šį sykį trumpai apie lietuviškas peripetijas.
Taigi, vienas toks trumpas klausimas. Čia moralinė-etinė problema ar kitokia?
Aš teigiu – kitokia. Kodėl? Kokia tai problema, Simai? Na, žiūrėkite, kalba eina apie moterį, kuri dirba per TRIS darbus. Mano pasaulyje trys darbai atrodo taip: 8 valandos padauginus iš 3 gaunasi 24 valandos. Tai reiškia, kad ši moteris nemiega, nevalgo, nesiprausia ir neina tualetą. Taip pat neturi šeimos, vaikų ir apskritai draugų, nes visą savo laiką skiria darbui. Na, žodžiu, negendantis robotas su dirbtiniu intelektu.
Liberalkvailiai* pradės man pasakoti, kad aš nesuprantu kaip visa tai funkciuonuoja. Simai, sakys jie man, tu žiūri kaip PAPRASTAS darbuotojas. Gal būt. Pabandykime išsiaiškinti kurioje vietoje ir kas nelabai suvokia problematikos, bei kas ir kodėl nesugeba jos atskleisti.
Pirmasis argumentas kurį suformuoja konservatyvūs, kritikos nepakeliantys liberalkvailiai* – o kodėl tu rašai, kad turi būti dirbama 8 valandas? Na, suprask, jei žmogus sugeba efektyviai paskirstyti savo laiką ir yra tikrai geras tam tikros srities specialistas, tai jis gali darbus padaryti per trumpesnį laiką. Šioje vietoje aš keliu klausimą: ar tikrai taip? Kitas klausimas efektyvumo analfabetams: jei dirbama mažiau laiko, tai kodėl turite mokėti už 8 valandas? Kažkaip šiuo atveju neefektyviai žiūrite t.y. esate savo teiginiuose nenuoseklūs.
Liberalkvailių* tarpe dominuoja viena keista pasaka (naratyvas?). Pasaka remiasi tuo, kad specialistams nereikia daug laiko atlikti darbui. Ir ne šiaip atlikti, o GERAI atlikti. Yra net tokia teorija, kuria jie visi be išimties remiasi: 80 procentų darbo padaroma lengvai ir greitai (nes, na, specialistas daro!), o likusieji 20 procentų… Štai čia, ties 20 procentų, prasideda liberalkvailių* interpretacija – jie teigia, kad 80 proc padaryto darbo užtenka tam, kad pasiekti rezultatą. T.y. jie teigia, kad didžioji darbo dalis padaryta ir rezultaui trūksta „visai nedaug” ir jei kas pasisuka ne taip, tai jie visada turi pasiteisinimą – aš padariau 80 proc darbo (kaip suskaičiavo, tai čia irgi geras klausimas), o tuos 20 proc nepadarė kažkas kitas. Bet dažniausiai lietuviškoje viešojoje erdvėje to aiškinti niekam net neprireikia, nes niekam net nekyla tas klausimas kas, kur ir ką ne taip padarė. O (ne)padarė štai ką: 80 procentų tai nėra 100 procentų t.y. darbas NĖRA ATLIKTAS kai yra padaryta tik 80 proc. Kodėl?
Lietuviškų liberalkvailių* išsilavinimo lygis yra grynai ta jų interpretacija 80/20. Jie kažką girdėjo, kažką skaitė, bet nebepamena ką tai reiškia ir savaip pritempinėja. Na, savas pritempinėjimas pas juos kažkodėl laikomas liberaliu požiūriu. Būtent dėl to tą reiškinį vadinu – libaralkvailumu*. Taigi, ką iš tikro teigia ta teorija 80/20? Visų pirma reikia suvokti, kad rezultatas, atliktas galutinis darbas yra 100 procentų – kitaip ir būti negali. Na, įsivaizduokite kokį statybininką statantį namą – jis tik 80 proc namo pastato ir viską palieka, nes na, gi didžioji dalis darbo padaryta ir tie 20 proc pasidaro savaime (todėl tai ir yra liberalpasaka liberalkvailiams). Sakysite, kad negalima lyginti statybininko, fizinio darbo, su kokiu nors nefiziniu, intelektualiniu darbu? Galima ir dar kaip. Kodėl? O todėl, kad būtent čia yra lengviausiai pagimdyti pasakas, nes nėra jokio objektyvaus kriterijaus įvertinti daromam darbui. Tokiame „intelektualiniame” darbe darbo procesas nėra viešinamas (suprask – jis nematomas ir ne kiekvienam suprantamas) – mes bandome pamatyti tik galutinį rezultatą, kurio mums daržniausiai net neparodo, nes tai tiesiog naratyvas (iš esmės – komunikacinė pasaka) ir daugiau niekas. Tipo, va, darėme ir padarėme.
Taigi, svarbiausia tos 80/20 teorijos dalis (Pareto principas) skamba taip ir, tarp kitko, JOKIOS INTERPRETACIJOS net nėra – 20 proc. laiko (pastangų) yra skirama atlikti 80 proc. darbų. Bet Pareto principo aiškintojai nepasako, kad likusiam 20 proc darbo skiriama 80 proc laiko (pastangų). Ir Pareto principas neaiškina, kad galima VISKĄ daryti TRIS KARTUS daugiau ir geičiau (dirbti per tris darbus). Pats Pareto principas yra geras ir teisingas, taikomas tik darbo planavimui. Jis neteigia, kad teisingai suplanavus darbus, jie padaromi TRIS kartus GREIČIAU ir EFEKTYVIAU. Dėl to liberalkvailiai* – interpretuotojai, paprastai užstringa amžiname planavime (kaip tai paprastai ir būna), pradeda daug darbų vienu metu, tačiau nė vieno iš jų nepadaro iki galo, iki 100 proc. Ar matote esminį skirtumą tarp Jūsų galvoje esančio naratyvo ir be interpretacijos esančios teorijos? Vis dar ne?
Taigi, mano klausimas ir yra toks: ar tikrai įmanoma efektyviai ir produktyviai dirbti per 3 (ir daugiau) darbus pasinaudojant Pareto principu? Aš Jums pasakysiu – ne. Bus darbai nepadaromi iki galo ir tik viename (gal būt) kažkas padaroma.
Yra dar vienas liberalkvailių* „argumentas” – multitaskingas. Tai iš esmės yra to pačio Pareto principo liberalkvaila* interpretacijos tąsa. Čia ir vėl susiduriame su pasaka-interpretacija – neva yra toks būdas vienu metu daryti kelis darbus. Lietuvos darbo kodekse net sugebėjo tokį kliedesį įteisinti. Kada ir kaip tai pavyko – atskiros istorijos dalis, kurią, tikuosi rimčiau pasinagrinėsiu ir aprašysiu, nes Lietuvoje šališka žiniasklaida nebepastebi tokių įteisintų kliedesių. Taigi, čia tos pačios laiko planavimo pagal Pareto teoriją dalis. Bet čia aš prieinu prie šiuolaikinių mūsų psichikos tyrimų – vienu metu gali būti daromas TIK VIENAS darbas. Nemėgstu aš tokio argumento, bet jis yra toks – mokslas jau tai senokai įrodė. Mūsų gebėjimas yra ne vienu metu daryti keletą užduočių, o greitai persijunginėti tarp jų. Patikėkite, tas pats mokslas įrodė, kad tas gebėjimas persijunginėti tarp užduočių iš principo nepatvirtina Pareto teorijos, o ją netgi paneigia 🙂 Taip, taip – paneigia. Kaip? Skaitykite toliau 😀
Taigi, VIENU metu žmogus gali daryti tik VIENĄ darbą ir kitaip neįmanoma. Jeigu darbo yra aštuonioms valandoms, tai niekaip to nesutrumpinsi ir nepadarysi kito darbo tuo pačiu metu. Nei protinio, nei fizinio. Tai aksioma, kurią kažkodėl viešojoje leidžiama paneiginėti liberalkvailiams*. Tas paneiginėjimas yra tokios pačios kokybės kaip teigti, kad Žemė yra plokščia. O, bet, tačiau – Lietuvos žiniasklaidoje tai įmanoma. Ir tai vyksta todėl, kad patys žiniasklaidoje dominuojantys asmenys yra tie patys liberalkvailiai*. Jie patys yra to tikėjimo multitaskingu, Pareto principu 80/20 įkaitai.
Kas atsitiko, kad visuomenėje VISUR pradėjo dominuoti štai tokia liberalkvailystė*? Yra tokių, kurie aiškina, kad čia neva LLRI (Lietuvos laisvos rinkos institutas) padarė didžiausią įtaką. Bet aš nesutinku su tokiu vertinimu. LLRI veikla čia yra labiau pasekmė, nei priežastis. Priežastis yra vėlyvąjame sovietmetyje susiformavusios postmodernistinės laisvės interpretacijos. Bet čia ir vėl kiek kita, labai plati tema, kurią aš jums, skaitytojams ir klausytojams pateiksiu kiek vėliau.
Taigi, esmių esmė tokio mąstymo dominavimo – pinigų trūkumas. Taip, taip – PINIGAI. Lietuvos ekonominis modelis susiformavo toks, kad uždarbis dirbant viename darbe yra toks mažas, kad yra gana sunku išgyventi. Ir tai liečia labai daug žmonių – daug daugiau nei viešumoje pateikiama ir parodoma. Ir todėl turėjo atsirasti alternatyvus tikrovės aiškinimas t.y. liberalkvaila* interpretacija, kitaip tariant – naratyvas: pinigų trūksta tik kvailiams. O kvailiai, tai neva tie, kurie neturi tinkamo išsilavinimo (nes yra tinkamas ir netinkamas – dar vienas liberalkvailių* aiškinimas), tie, kurie neva mažai dirba (TIK 8 valandas!!!) ir neva nėra produktyvūs. Na, iš esmės taip apibūdinama DAUGUMA Lietuvos gyventojų, kurie dirba samdomą, pagal darbo sutartį, darbą. Nes gi tai yra didysis blogis siekti dirbti tik 8 valandas ir norėti didelių pajamų. Ar ne taip? O jei keli klausimus apie pinigus tokiems per TRIS darbus dirbančius, tai esi ne tik neišsilavinęs kvailys, bet dar ir pavydus!!! Juk tikrai taip, ane? O gal visai ne?
Bet šioje vietoje būtent tie liberalkvailiai* yra nenuoseklūs ir net patys nelabai supranta, kad yra liberalkvailiai* – jie patys save dažniausiai visai kitaip identifikuoja. Štai čia suformuojama ir aktyviai leidžiama naudoti postmoderni vėlyvojo sovietmečio interpretacija – viską kuria verslas. Va, dirbi 8 valandas viename darbe NIEKO NESUKURI. Mažai kas pastebi, kad tai iš sovietmečio atėjęs aiškinimas apie sėdinčius darbe ir nieko nedarančius t.y. neefektyvius darbuotojus. O štai verslininkas gi dirba 24/7!
Taip net žurnalistai tapo „verslininkais” t.y. „viską kuriančiais”. Bet tai gražus savęs apgaudinėjimas. Klausimas kodėl neįmanoma dirbti viename darbe, užsiimti viena veikla tam, kad užtektų pinigų – vis dar atviras ir jo atvirai nebesugeba sau užduoti net žiniasklaidoje dirbantys. Būtent jų šališkumas nebeleidžia iškelti kitokius klausimus ne tik šioje Kreivio patarėjos istorijoje. O klausimas yra grynai piniginis. Šioje situacijoje yra akivaizdus piktnaudžiavimas, nepotizmas. Tokio elgesio motyvai, mano subjektyviu vertinimu, yra keli. Vienas – gražus įrašas CV (darbas Seime, ministerijoje, politinės partijos nario rinkiminės kampanijos iždininkė (o gal dar ir vyro valdomoje kompanijoje?)), kuris padės ateityje darant karjerą. Antras – pinigai. Taip, Seimo nario patarėjas (ar padėjėjas?) gauna mažytį atlygį, taip pat ir ministro paradėjas gauna grašius (jei dar gauna, beje). Na, o rinkiminės kampanijos iždininkas tikrai nedirba veltui.
Todėl aš keliu klausimus, kurių nesugeba iškelti pernelyg šališka žiniasklaida.
* kiek iš visų tų pareigų algos gauna Laima Sinkevičinė?
* kiek laiko ji dirba kiekviename darbe? Kas ir kokiu būdu tai užfiksuoja? Kodėl tai nepaviešinta?
* ar tai visos darbo vietos, kurios yra paviešintos?
Tai nėra klausimai apie nepatikrinamą moralę. Tai yra klausimai apie patikrinamus skaičius. Nekeldami šių klausimų mes net nepriartėjame prie moralinės dedamosios. Nes Lietuvos bėdos yra liberalkvailume* ir nesuvokime, kad pinigų trūkumas priveda prie negebėjimo kelti klausimus į kuriuos yra konkretūs atsakymai. Ir aš net žinau ką man atsakys visa ta atseit liberali šušara – neva tai skelbti draudžia GDPR. Ne, patikėkite, nedraudžia. Bet apie GDPR interpretacijas irgi reiks daryti atkirą įrašą, nes ir jo aiškinime dominuoja liberalkvailystės*
Taigi, visi viešumoje besivaidenantys su savo ekspertiniais vertinimais yra paprasčiausiai viešai demonstruojami liberalkvailiai*. Jie yra tie, kuriems leidžiama dominuoti apeinant tikrai svarbias visuomenės bėdas. Ir šioje konkrečioje istorijoje niekas toliau nebevysto klausimų, viskas greitai užsimirš. Nes ne visuomenė yra taip vadinama auksinė žuvelė (su 2 minučių atmintimi), o žiniasklaida ir joje dominuojantys nenuoskelūs liberalkvailiai*.
P.S. Apie ekspertus lietuviškoje erdvėje noriu pasakyti tiek, kad ten jokių ekspertų nėra. Taip, taip – viešojoje erdvėje besivaidenantys „ekspertai” yra tos pačios liberalkvailių* rūšies atstovai. Jie neva tokie protingi, kad nebereikia ruoštis jokioms laidoms, jie tiesiog viską ŽINO. Ateina ir skleidžia savo „ekspertinį žinojimą” t.y. iš esmės yra tie, kurie dirba mažiausiai per du darbus. Ir pagrindiniame darbe, ir televizijoje bei radijuje spėja pasireikšti, savo (subjektyviam ar ekspertiniam (liberalkvailam*?)) podcastui laiko yra, knygas net rašo. Ir pas juos yra vienas paaiškinimas-naratyvas – jie yra superspecialistai, jiems daug laiko nereikia, kad padaryti darbus ir pasiekti rezultatus (kokius ir kaip pamatuojamus?).