Štai ir atėjo 2024 metai. Tikriausiai būtų banalu rašyti, kad laikas bėga vis greičiau ir man atrodo, kad vos spėju įgyvendinti išsikeltus tikslus. Giliai viduje suprantu, kad tai savotiška iliuzija, nes iš tikro aš sąmoningai buvau pasidaręs tam tikrą pauzę ir norėjau banaliai susitvarkyti bardaką ne tik savo galvoje, bet ir kituose dalykuose.
Dabar aš jaučiuosi taip, tarsi vėl atradau pramintą takelį iš kurio buvai šiek tiek nuklydęs tankiai apaugusiame miške.
Praėjusiais metais mano gyvenime buvo tikrai daug įvykių. Vienas draugas tuos mano metus pavadino taip – intensyvūs metai. Ir jis tikrai buvo teisus.
Trumpas metų reziume.
Naujas darbas, nauji kolegos, nauji profesiniai iššūkiai.
Lengva Covid19 forma.
Operacija, po jos viena procedūra (galima gal ir operacija pavadinti) su pilna narkoze. Netikėtos, tikrai sunkios ir gana pavojingos komplikacijos.
Grįžimas į Danijos lietuvių bendruomenės veiklą. Kol kas minimaliai, bet vis daugiau ir dažniau.
Daugybė šeštadienių arba sekmadienių padedant geram draugui su elektros instaliacija (pabaigsiu, matyt, tik šį savaitgalį).
Nespėjus atsigauti po operacijos ir komplikacijų – vėjaraupiai. Taip, būnant 46 metų jais galima susirgti.
Atostogaujant Lietuvoje – netikėta alerginė reakcija į kažką. Apsilankymas Lietuvos ligoninėje. Išbėrimas praėjo matyt po 3-4 savaičių.
Kelionė į Olandija.
Draugo jubiliejus ir Naujieji metai Lietuvoje.
Buvo ir kitų įvykių, kuriuose fiziškai nesudalyvavau, tačiau mane stipriai paveikė emociškai.
Žmonos tėčio laidotuvės.
Šiais metais mus du kartus aplankė žmonos dukterėčia – per šv. Velykas ir per šv. Kalėdas. Tarp tų šventų datų atsitiko dar viena nelaimė – mus paliko mano žmonos dukterėčios mama. Jai buvo vos 42 metai. Mes su Laura buvome tie, kurie finansiškai prisidėjome prie a.a. Ingridos paskutinės kelionės.
Nemanipuliuosiu kitų emocijomis ilgu pasakojimu apie dukterėčios sudėtingą gyvenimo kelią, bet pasakysiu tiek, kad aš su Laura ir Jauniumi esame jos šeima ir ji visada mūsų namuose ras užuovėją nuo visokių gyvenimo audrų t.y. tai, ko negalėjo gauti su savo a.a. mama ir patėviu bei a.a. tėvu.
Čia viskas trumpai, nedetalizuojant. Jei rimčiau viską pasakoti, tai, matyt, apie kai kuriuos epizodus visą knygą galima parašyti. Ir aš tas knygas parašysiu, tikrai. Tik dar ne dabar. Ne, tinkamo laiko nelauksiu, nes toks neegzistuoja. Tiesiog žinau ir tikiu, kad greitai prie to natūraliai prieisiu, nes jau daug metų turiu įprotį kasdien rašyti.
Taip, rašau kasdien, dėl to noriu visa tai paversti ir knygomis, ir kitomis pasakojimų formomis. Pavyzdžiui – podcastas ir vlogais. Aš jau esu labai arti to, greitai pasidalinsiu ir su Jumis.
GERŲ 2024TŲ METŲ!!