Ką aš supratau iš visų tų žurnalistų protestų? Pasirodo, žurnalistai nelabai mėgsta viešumą ir skaidrumą. Žinau, kaip sureaguosite – „Simai, gi nusišneki!“ Bet ar tikrai? O gal problema slypi ne emocijose, o nepatogiuose klausimuose, kurių kažkodėl niekas nenori kelti?
Viešojoje erdvėje nuolat girdime apie žodžio laisvę, skaidrumą, demokratijos vertybes. Žurnalistika save pristato kaip vieną svarbiausių šių vertybių sergėtojų. Tačiau kai žvilgsnį nukreipiame į pačią žurnalistų bendruomenę, kyla paradoksas: kuo garsiau kalbama apie laisvę, tuo tyliau atsakoma apie save.
Šis tekstas nėra bandymas ką nors „uždrausti“, „nutildyti“ ar diskredituoti. Tai bandymas logiškai, nuosekliai ir be emocinių etikečių išanalizuoti, kur prasideda profesionalumas, kur baigiasi žodžio laisvė, ir kaip išankstiniai nusistatymai (BIAS) gali tapti kliūtimi, o ne stiprybe.
Skaidrumo klausimas: faktai, kurių kažkodėl niekas nenori matyti
Yra tokia organizacija – Žurnalistų Profesionalų Asociacija. Pavadinimas skamba solidžiai, netgi autoritetingai. Tačiau čia ir prasideda pirmasis rimtas klausimas: kodėl nėra viešai prieinamos informacijos apie šios asociacijos narių skaičių?
Žurnalistikoje mėgstama sakyti: „tai faktas“. Tad ir čia – tai faktas, kad tokios informacijos viešumoje nėra. Jei organizacija kalba apie profesionalumą, viešumą ir pasitikėjimą, kodėl pati nepraktikuoja to, ko reikalauja iš kitų?
Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kas yra šios organizacijos nariai? Dažnai girdime atsakymą: „tai nesvarbu“. Bet būtent čia ir slypi esmė. Žurnalistikoje galioja paprasta taisyklė: pavadinimas turi atitikti turinį. Jei organizacija vadinasi „profesionalų“, logiška tikėtis aiškių, viešų ir patikrinamų kriterijų, apibrėžiančių, kas yra profesionalas.
Tačiau šių kriterijų nėra. Jie neaprašyti, neapibrėžti, neaptariami. Tai reiškia, kad profesionalumo statusas tampa ne objektyviu vertinimu, o priklausymo klausimu. Tokia struktūra labiau primena uždarą ratą ar draugų sambūrį, kuriame galioja nerašytos taisyklės, nei organizaciją, veikiančią skaidrumo ir atsakomybės principais.
Dvejopi standartai: kai vieniems galima, o kitiems – ne
Čia verta įvardyti konkretų pavyzdį, kuris viešojoje erdvėje jau tapo lakmuso popierėliu. Kai kalbama apie politinę partiją „Nemuno aušra“, žurnalistikoje itin dažnai akcentuojami jos narių asmenys, jų biografijos, ankstesni veiksmai, moralinės ir etinės savybės. Tai pateikiama kaip būtina visuomenės informavimo dalis, kaip profesionalios žurnalistikos pareiga.
Tačiau tuo pat metu, kai kalba pasisuka apie pačius žurnalistus ar juos vienijančias struktūras – pavyzdžiui, Žurnalistų Profesionalų Asociaciją – tie patys klausimai staiga paskelbiami „nesvarbiais“, „ne vietoje keliamais“ arba netgi „kenkiančiais žodžio laisvei“.
Ar galima laikyti žurnalistikos profesionalu asmenį, kuris buvo atleistas (arba „savo noru išėjo“) už informacijos, prie kurios prieina tik žurnalistas, rinkimą ir pardavinėjimą? Ar profesionalu galima laikyti asmenį, teistą už smurtinius nusikaltimus?
Čia dažnai sakoma: „tai nesusiję“. Bet ar tikrai? Kai kalbama apie „Nemuno aušros“ politikus, tokie dalykai laikomi tiesiogiai susijusiais su jų patikimumu ir viešu vaidmeniu. Kodėl žurnalistams šie kriterijai staiga nebetaikomi?
Jei vieniems taikome griežtus moralės ir etikos standartus, o kitiems – ne, tai nebėra nei objektyvumas, nei profesionalumas. Tai yra dvejopi standartai. Ir kol šie klausimai lieka be atsakymų – tiek iš atskirų žurnalistų, tiek iš Žurnalistų Profesionalų Asociacijos – tol tai lieka faktu, o ne interpretacija.
Žodžio laisvė nėra skydas nuo atsakomybės
Pagrindinis paradoksas: ar žurnalistams iš tiesų trūksta žodžio laisvės tam, kad atsakytų į šiuos klausimus? Mano subjektyviu vertinimu – ne. Jie turi visas galimybes viešai paaiškinti, pagrįsti, atskleisti. Tačiau jie to nedaro. Ir čia labai svarbu suprasti – problema nėra pati žodžio laisvė. Problema yra tai, kaip ji naudojama per išankstinių nusistatymų (BIAS) prizmę.
Žodžio laisvė iš esmės yra teisė kalbėti be baimės būti nutildytam valdžios ar cenzūros. Tačiau profesionaliame lauke ji niekada nereiškė teisės išvengti klausimų, kritikos ar atsakomybės. Kai žodžio laisvė pradedama naudoti kaip argumentas nekalbėti, neatsakyti ar neatskleisti, ji virsta ne laisve, o skydu.
Išankstiniai nusistatymai (BIAS) čia atlieka esminį vaidmenį. Jis leidžia susikurti vidinį pasakojimą, kuriame bet koks klausimas apie save automatiškai prilyginamas „atakoms prieš žodžio laisvę“. Tokiu būdu kritika perrėminama kaip grėsmė, o ne kaip normalus demokratinis procesas. Tai labai patogu, bet tai nėra profesionalu.
Kai išankstiniai nusistatymai (BIAS) veikia, atsiranda selektyvus jautrumas: kalbėti apie politikų, verslininkų ar kitų viešų asmenų atsakomybę – drąsu ir būtina; kalbėti apie savo pačių struktūras, kriterijus ar narius – staiga pavojinga, neva kenkianti laisvei. Taip žodžio laisvė tampa ne universalia vertybe, o instrumentu, taikomu tik tada, kai tai patogu pačiai bendruomenei.
Profesionalumas šioje vietoje reikalauja labai paprasto dalyko: atskirti teisę kalbėti nuo pareigos paaiškinti. Teisė kalbėti yra laisvė. Pareiga paaiškinti yra atsakomybė. Turintys išankstinius nusistatymus (BIAS) šias dvi sąvokas sąmoningai supainioja, nes taip lengviau išvengti nemalonių klausimų.
Todėl kai žodžio laisvė naudojama kaip skydas nuo atsakomybės, tai jau nėra nei laisvas žodis, nei profesionali žurnalistika. Tai yra savisaugos mechanizmas, kylantis ne iš vertybių, o iš neišspręstų ir neįvardytų išankstinių nusistatymų.
BIAS: kodėl išankstiniai nusistatymai nesuderinami su profesionalumu
Čia prieiname prie esminės temos – išankstinių nusistatymų (BIAS). Turėti išankstinius nusistatymus nėra blogai. Tai žmogiška. Kiekvienas žmogus turi patirtį, vertybes, simpatijas, antipatijas, politines ar kultūrines nuostatas. Problema prasideda ne tada, kai BIAS egzistuoja, o tada, kai jis neįvardijamas ir pradeda veikti kaip tylus sprendimų variklis.
Profesionalumas iš esmės prasideda ten, kur žmogus sąmoningai atsiskiria nuo savo vidinių nuojautų ir pradeda remtis aiškiais, patikrinamais kriterijais. Profesionalas neprivalo būti „neutralus“ jausmų prasme, bet jis privalo būti disciplinuotas sprendimų prasme. Išankstiniai nusistatymai (BIAS) šią discipliną griauna, nes jis leidžia sprendimus priimti greitai, patogiai ir be paaiškinimų.
Čia būtina padaryti tikslesnę skirtį. Problema nėra ta, kad nuomonė negali būti grindžiama faktais – daugeliu atvejų ji kaip tik turi būti pagrįsta. Esminis skirtumas slypi ne faktų buvime, o atsakomybėje už jų naudojimą. Nuomonė yra asmeninė pozicija: ji gali remtis faktais, bet ji neprisiima pareigos būti universalia, nuoseklia ir vienodai taikoma visiems atvejams.
Profesionalus sprendimas yra kitokio pobūdžio. Jis ne tik remiasi faktais, bet ir privalo būti priimtas pagal iš anksto žinomus kriterijus, paaiškinamas kitiems ir pakartojamas analogiškose situacijose. Kitaip tariant, profesionalus sprendimas turi būti patikrinamas ne pagal tai, kas jį priėmė, o pagal tai, kaip jis buvo priimtas.
Turintys išankstinius nusistatymus (BIAS) šią ribą ištrina ne todėl, kad ignoruoja faktus, o todėl, kad leidžia faktus pasirinkti selektyviai. Vieni faktai išryškinami, kiti nutylimi, dar kiti paskelbiami „nesvarbiais“. Tokiu būdu asmeninė ar kolektyvinė nuomonė pristatoma kaip objektyvus vertinimas, o sprendimas – kaip savaime suprantamas.
Kai taip nutinka, profesionalumas iš tikrųjų virsta retorika: išoriškai kalbama apie faktus, etiką ir standartus, tačiau realiai sprendimus lemia ne procedūra, o išankstinis nusistatymas. Faktai tampa ne sprendimo pagrindu, o jo pateisinimu po fakto. Tai ir yra momentas, kai išankstiniai nusistatymai (BIAS) galutinai pakeičia profesionalią praktiką.
Dar pavojingesnis momentas – kai išankstiniai nusistatymai (BIAS) tampa kolektyviniais. Tada jie nebeatrodo kaip asmeninė klaida, o kaip „bendras supratimas“. Tokiose situacijose atsiranda vidinis sutarimas, kas laikomas profesionalu, o kas – ne, net jei tam nėra jokių viešų kriterijų. Tai ypač pavojinga profesinėse asociacijose ar uždarose bendruomenėse, nes sprendimai ima remtis priklausymu, o ne elgesiu.
Profesionalumas reikalauja atskaitomybės. Tai reiškia, kad bet kuris sprendimas turi būti paaiškinamas trečiajai šaliai: skaitytojui, visuomenei, kolegai ar institucijai. Turintys išankstinius nusistatymus (BIAS) tokios atskaitomybės nemėgsta, nes jie nėra logiškai gynybiški. Jų negalima lengvai pagrįsti, todėl jis dažnai slepiasi už miglotų formuluočių, autoriteto ar emocinių etikečių.
Dar vienas svarbus aspektas – nuoseklumas. Profesionalumas reikalauja, kad tie patys standartai būtų taikomi visiems, nepriklausomai nuo asmeninių simpatijų ar politinių pozicijų. Išankstiniai nusistatymai (BIAS) veikia priešingai: jie leidžia vieniems atleisti, o kitiems – ne; vienus laikyti „sistemos dalimi“, o kitus – „problema“. Tai automatiškai sunaikina bet kokį objektyvumo pagrindą.
Todėl išankstiniai nusistatymai (BIAS) negali būti ir niekada nebus profesionalumo kriterijus. Jie nėra nei pamatuojami, nei patikrinami, nei vienodai taikomi. Geriausiu atveju jie gali būti įvardyti kaip rizikos veiksniai, kuriuos reikia valdyti. Blogiausiu – jie tampa neoficialia taisykle, pagal kurią sprendžiama, kas turi balsą, o kas – ne.
Tikras profesionalumas neprasideda nuo teisingos pozicijos. Jis prasideda nuo teisingo proceso. Kol išankstiniai nusistatymai (BIAS) nėra sąmoningai atskiriami nuo sprendimų priėmimo, jokie pareiškimai apie etiką, vertybes ar profesionalumą negali būti laikomi rimtais.
Kodėl laisvas žodis ir išankstiniai nusistatymai nesiderina
Laisvas žodis reikalauja drąsos girdėti nepatogius klausimus. Turintys išankstinius nusistatymus, priešingai, siekia juos nutildyti. Laisvas žodis reikalauja nuoseklumo – vienodų kriterijų visiems. Išankstiniai nusistatymai leidžia taikyti skirtingus standartus „saviems“ ir „kitiems“.
Kai išankstiniai nusistatymai tampa neįvardintu profesionalumo pagrindu, žodžio laisvė praranda savo esmę. Ji tampa ne tiesos paieška, o pozicijos gynimu. Ne visuomenės interesu, o grupės komfortu.
Profesionalas gali turėti nuomonę. Bet jis negali jos pateikti kaip fakto be argumentų. Profesionalas gali klysti. Bet jis privalo turėti mechanizmus klaidas pripažinti ir taisyti. Turintys išankstinius nusistatymus, kurie nėra reflektuojami, šiuos mechanizmus naikina.
Išvados: kodėl be skaidrumo ir viešumo nėra nei laisvės, nei profesionalumo
Čia verta sustoti ir pasakyti labai aiškiai: didžiausia problema nėra tai, kad žmonės – taip pat ir žurnalistai – turi išankstinių nusistatymų. Tai neišvengiama. Problema prasideda tada, kai tie nusistatymai nėra įvardijami, reflektuojami ir ribojami, bet tyliai paverčiami profesionalumo pakaitalu.
Profesionalumas niekada nebuvo būsena „aš esu teisus“. Profesionalumas yra procesas: kriterijų nusistatymas, sprendimų pagrindimas, gebėjimas parodyti logiką ir prisiimti atsakomybę už pasekmes. Turintys išankstinius nusistatymus veikia priešinga kryptimi – jis leidžia sprendimą priimti pirmiausia, o argumentus surasti vėliau. Tai nėra profesionalus darbas, tai yra racionalizuotas šališkumas.
Kai organizacija ar bendruomenė neturi aiškių, viešų ir visiems vienodai taikomų profesionalumo kriterijų, išankstiniai nusistatymai (BIAS) tampa nematomu filtru. Per jį „savi“ automatiškai laikomi profesionalais, o „kiti“ – problemiškais, nepatikimais ar nevertinais pasitikėjimo. Tokiu atveju profesionalumas nustoja būti susijęs su elgesiu, atsakomybe ir etika – jis tampa priklausymo ženklu.
Laisvas žodis tokioje sistemoje neišplečia tiesos, o ją susiaurina. Kodėl? Todėl, kad išankstinius nusistatymus (BIAS) turintys neleidžia kelti klausimų apie save. Jis sukuria vidinę taisyklę: kritikuoti galima tik išorę, bet ne struktūrą, kuriai pats priklausai. Tai jau nebe žodžio laisvė, o selektyvus jos taikymas.
Profesionalas gali turėti stiprių nuostatų, politinių pažiūrų, vertybinių pozicijų. Tačiau profesionalas privalo turėti ir stabdžius: aiškius kriterijus, procedūras, savikontrolės mechanizmus. Jei sprendimai nėra dokumentuojami, jei nėra paaiškinama, kodėl vienas laikomas profesionalu, o kitas – ne, tai reiškia, kad sprendimus faktiškai valdo tik išankstinius nusistatymus (BIAS) turintys, o ne standartai.
Čia ir atsiranda esminis konfliktas tarp laisvo žodžio ir nevaldomų išankstinių nusistatymų. Laisvas žodis reikalauja drąsos būti patikrintam. Išankstinius nusistatymus (BIAS) turintys siekia komforto – būtent t/ai saugo nuo nemalonių klausimų. Laisvas žodis reikalauja nuoseklumo ir vienodų taisyklių visiems. Išankstiniai nusistatymai (BIAS) leidžia taisykles taikyti selektyviai.
Todėl išankstiniai nusistatymai negali būti profesionalumo kriterijus. Jie nėra nei patikrinami, nei pamatuojami, nei etiškai apginami. Jie gali būti tik rizikos veiksnys, kurį profesionalas privalo atpažinti ir riboti. Kai išankstiniai nusistatymai (BIAS) tampa nerašyta norma, profesionalumas tampa tik etikete, o žodžio laisvė – tik retoriniu įrankiu.
Tikras profesionalumas prasideda ten, kur baigiasi patogūs nutylėjimai. Ten, kur tie patys moralės, etikos ir skaidrumo kriterijai taikomi ir sau, ir kitiems. Kol to nėra, visi pareiškimai apie laisvą žodį lieka deklaracijomis, o ne praktika.
Todėl, kol šie klausimai nėra viešai, aiškiai ir argumentuotai atsakyti, kalbame ne apie skirtingas nuomones ar interpretacijas, o apie objektyviai egzistuojančią problemą. Jos buvimas nėra požiūrio klausimas – jį lemia būtent atsakymų, kriterijų ir skaidrumo stoka. Tai faktas.