Švedijos vėliava ir užrašas „Pranešimai ≠ nuosprendžiai“ – straipsnis apie išprievartavimų statistikos metodiką

Apie dešiniųjų radikalų mėgstamus skaičius, matematiką, migraciją ir tai, kodėl dešimt tūkstančių užregistruotų išprievartavimų nėra dešimt tūkstančių teisme įrodytų nusikaltimų.

Yra vienas gana patikimas būdas atpažinti politinę manipuliaciją. Žmogus pateikia didelį skaičių, paskelbia, kad jis viską įrodo, ir labai susierzina, kai paprašai paaiškinti, ką tas skaičius iš tiesų reiškia.

Švedijos išprievartavimų statistika jau daugelį metų yra puikus tokio reiškinio pavyzdys. Pakanka socialiniuose tinkluose paminėti Švediją, migrantus ir seksualinius nusikaltimus, ir beveik garantuotai atsiras kas nors, pasirengęs paskelbti apie žlungančią Europą, musulmonų invaziją, naivius kairiuosius ir neišvengiamą Vakarų civilizacijos pabaigą.

Pageidautina, kad visa tai tilptų į tris sakinius. Nes ketvirtajame jau gali tekti aiškinti statistiką.

O su statistika čia yra šiokia tokia problema.

Neketinu neigti, kad Švedijoje vyksta išprievartavimai. Neketinu apsimesti, kad seksualinio smurto problema nėra rimta, o migracija ir integracija neturi jokio ryšio su nusikalstamumo struktūra. Tai būtų toks pat intelektualinis nesąžiningumas, kaip ir kiekvieną migrantą laikyti potencialiu nusikaltėliu.

Tačiau man, žvelgiančiam į šį klausimą iš kairiosios politinės perspektyvos, svarbus vienas principas: nusikaltimus reikia tirti, nusikaltėlius bausti, aukas ginti, o visuomenę informuoti remiantis faktais. Ne iš anksto pasirinkta ideologine išvada.

Ir pradėkime ne nuo politikos. Pradėkime nuo matematikos.

Dešimt tūkstančių išprievartavimų. Ar tikrai?

2025 metais Švedijoje buvo užregistruota 10 014 išprievartavimo veikų. 2024 metais – 10 167. Tai oficialūs Švedijos nusikalstamumo prevencijos tarybos Brå (Brottsförebyggande rådet) duomenys. [1]

Skaičius didelis. Tikrai ne toks, į kurį reikėtų numoti ranka. Tačiau ką jis reiškia?

Ar tai 10 014 išprievartautų žmonių? Ne. Ar tai 10 014 skirtingų nusikaltėlių? Ne. Ar tai 10 014 teismo patvirtintų išprievartavimų? Taip pat ne.

Tai 10 014 policijos užregistruotų veikų, apie kurias buvo pranešta kaip apie išprievartavimus.

Švedijos oficialioji statistika apima ir tokius pranešimus, kurių vėlesnis tyrimas gali nepatvirtinti. Net jeigu paaiškėja, kad nusikaltimo apskritai nebuvo arba pranešta veika neatitinka baudžiamajame įstatyme apibrėžto nusikaltimo, pirminis įrašas iš užregistruotų veikų statistikos automatiškai nedingsta. [2]

Prie to prisideda dar viena svarbi aplinkybė. Švedijoje kiekviena atskira nusikalstama veika paprastai skaičiuojama atskirai.

Įsivaizduokime moterį, kuri praneša, kad partneris ją per metus išprievartavo dvidešimt kartų. Švedijos statistikoje gali atsirasti dvidešimt veikų, nors kalbame apie vieną nukentėjusiąją ir vieną įtariamą nusikaltėlį. Kai kuriose kitose valstybėse panaši pasikartojančių veikų seka gali būti apskaitoma kitaip.

Ar tai blogai? Nebūtinai. Galbūt kaip tik teisingiau skaičiuoti kiekvieną nusikaltimą atskirai. Jeigu žmogus buvo išprievartautas dvidešimt kartų, kodėl turėtume apsimesti, kad nusikaltimas buvo tik vienas?

Problema atsiranda tada, kai šią statistiką pradedame lyginti su kitų valstybių duomenimis, neatsižvelgdami į tai, kaip jie surinkti.

Ir būtent tokius metodologinius skirtumus labai patogu nutylėti, kai norima įrodyti, kad viena valstybė tapo seksualinių nusikaltimų rojumi.

Matematika, kurios nepakeisi politiniais šūkiais

Tarkime, turime dvi valstybes. Abiejose gyvena po milijoną gyventojų, ir abiejose per metus faktiškai įvyksta po tūkstantį vienodai apibrėžtų seksualinės prievartos veikų.

Pirmojoje valstybėje policijai pranešama apie 20 procentų jų. Antrojoje – apie 60 procentų. Pirmosios valstybės statistikoje atsiranda 200 pranešimų, antrosios – 600.

Perskaičiuokime 100 000 gyventojų. Pirmojoje valstybėje gausime 20 registruotų veikų, antrojoje – 60. Ir štai turime nuostabią antraštę: antrojoje valstybėje išprievartavimų tris kartus daugiau!

Nors mūsų pavyzdyje jų abiejose valstybėse įvyko vienodai.

Tai, žinoma, hipotetinis pavyzdys, o ne tikrieji kurios nors valstybės duomenys. Tačiau jis atskleidžia esminę problemą: statistinis rodiklis priklauso ne tik nuo įvykusių nusikaltimų skaičiaus, bet ir nuo to, kiek jų užregistruojama.

Supaprastintai registruotų veikų skaičių galėtume aprašyti taip:

R = T × p × k + F

Čia R – statistikoje registruotų veikų skaičius, T – faktiškai įvykusių veikų skaičius, p – tikimybė, kad apie veiką bus pranešta ir ji bus užregistruota, k – apskaitos metodikos poveikis, o F – papildomi įrašai, neatitinkantys faktiškai įvykusių taip pat apibrėžtų nusikaltimų.

Tai aiškinamasis matematinis modelis, o ne formulė, pagal kurią būtų galima nustatyti tikrąjį Švedijos išprievartavimų skaičių. Realybėje šie dydžiai taip pat nėra vienas nuo kito nepriklausomi.

Bet esmė paprasta: jeigu nežinome p, k ir F, vien iš R negalime tiksliai apskaičiuoti T.

Net perskaičiavimas 100 000 gyventojų šios problemos neišsprendžia. Jis pašalina gyventojų skaičiaus skirtumą, tačiau nepašalina teisinių apibrėžimų, policijos praktikos ir pranešimų registravimo metodikos skirtumų.

Todėl valstybė, kurioje registruojama 90 išprievartavimų 100 000 gyventojų, nebūtinai yra tris kartus pavojingesnė už valstybę, kurioje registruojama 30. Galbūt skirtumas tikras. Galbūt didžiąją jo dalį paaiškina apskaita. Galbūt veikia abu veiksniai.

Norėdami tai išsiaiškinti, turime atlikti tyrimą, o ne paskelbti nuosprendį iš lentelės.

Švedai patys ištyrė savo statistiką

2020 metais Brå paskelbė specialų tarptautinį tyrimą Reported and cleared rapes in Europe, kuriame nagrinėjo, kodėl Švedija taip išsiskiria registruotų išprievartavimų statistikoje.

Tyrėjai išskyrė keturias pagrindines aplinkybes: skirtingus teisinius išprievartavimo apibrėžimus, skirtingą nusikaltimų skaičiavimo metodiką, skirtingą aukų pasirengimą pranešti policijai ir skirtingą policijos registravimo praktiką.

Tyrimo išvada buvo gana iškalbinga. Jeigu Švedijai būtų pritaikyta panaši į Vokietijos teisinė sistema ir statistikos registravimo metodika, pagal registruotus išprievartavimus ji atsidurtų maždaug Europos valstybių lentelės viduryje.

Ne viršuje. Maždaug viduryje.

Tačiau būtų nesąžininga nutylėti, kad tai savaime neįrodo vienodo faktinio seksualinio smurto paplitimo Europos valstybėse. Palyginamos gyventojų apklausos ir vienodos nusikaltimų kategorijos vis tiek būtinos.

2018 metų liepos 1 dieną Švedijoje įsigaliojo naujas, sutikimu grindžiamas išprievartavimo įstatymas. Nuo tada tam, kad seksualinis veiksmas galėtų būti pripažintas išprievartavimu, nebūtina įrodyti fizinio smurto ar grasinimų. Esminis klausimas – ar žmogus seksualiniame veiksme dalyvavo savanoriškai.

2025 metais paskelbtame Brå tyrime nustatyta, kad nagrinėtuose pranešimuose apie suaugusiųjų išprievartavimus maždaug trečdalis buvo susiję su fiziniu smurtu ar grasinimais, trečdalis – su pasinaudojimu ypatingai pažeidžiama nukentėjusiojo būkle, o dar trečdalis – su veiksmais be savanoriško sutikimo, kurie anksčiau nebūtinai būtų atitikę išprievartavimo teisinę sudėtį.

Tyrimas taip pat parodė, kad po 2018 metų išaugusį analizuojamų pranešimų skaičių sudarė būtent šios naujai įstatymu apimtos veikos. Apie fiziniu smurtu ar grasinimais pagrįstus išprievartavimus pranešimų, lyginant nagrinėtus laikotarpius, buvo šiek tiek mažiau. [3]

Ar tai reiškia, kad išprievartavimas be fizinio smurto yra mažiau svarbus? Žinoma, ne. Tai reiškia, kad įstatymui pradėjus saugoti platesnį seksualinės autonomijos spektrą pasikeitė ir statistika.

Ir čia atsiranda paradoksas: valstybė, kuri daugiau seksualinės prievartos formų pripažįsta nusikaltimais, tarptautinėje lentelėje gali atrodyti blogiau už valstybę, kurios įstatymai siauresni.

Jeigu laikysimės vien primityvių reitingų logikos, išeis, kad geresnė valstybė yra ta, kuri mažiau nusikaltimų pripažįsta nusikaltimais. Man tokia logika atrodo absurdiška.

Nuo pranešimo iki teismo. Kur dingsta tūkstančiai atvejų?

O dabar pereikime prie klausimo, kuris, mano manymu, turėtų būti kiekvienos rimtos diskusijos apie Švedijos išprievartavimų statistiką centre.

Kiek iš tų tūkstančių praneštų veikų realiai pasiekia baudžiamąjį persekiojimą ir kiek baigiasi apkaltinamaisiais nuosprendžiais?

2026 metais paskelbta oficiali Brå ataskaita apie 2025 metais užbaigtų nagrinėti išprievartavimo veikų procesinius rezultatus pateikia tokius skaičius:

Rodiklis Skaičius
2025 m. naujai užregistruotos išprievartavimo veikos 10 014
2025 m. užbaigtas veikų nagrinėjimas 10 886
Veikos, dėl kurių buvo atliekamas tyrimas 10 148
Veikos, kurių nagrinėjimas užbaigtas neatliekant tyrimo 738
Veikos, prie kurių buvo užregistruotas įtariamasis 7 568
Veikos, dėl kurių priimtas baudžiamojo persekiojimo sprendimas 1 764
Šaltinis: Brå, Handlagda brott 2025, ataskaita 2026:11, p. 28–30. Lentelėje pateikti ne vienos pranešimų kohortos etapai, o skirtingi metiniai teisėsaugos rodikliai. [4]

Pastaroji kategorija Švedijos statistikoje vadinama personuppklarade brott. Ji apima veikas, dėl kurių priimtas sprendimas pareikšti kaltinimą arba tam tikrais kitais įstatyme numatytais būdais užbaigti baudžiamąjį persekiojimą.

Taigi tai nėra nei 1 764 teismo bylos, nei 1 764 nuteisti asmenys. Vienam žmogui gali būti inkriminuotos kelios veikos.

Taip pat negalima šių skaičių laikyti vienos ir tos pačios 2025 metais praneštų nusikaltimų grupės nuosekliu keliu per teisėsaugos sistemą. Tais metais užbaigti tyrimai apima ir ankstesniais metais pradėtas bylas.

Vis dėlto iš jų galima apskaičiuoti svarbų santykį: iš visų 2025 metais užbaigtų nagrinėti išprievartavimo veikų 16 procentų baigėsi minėtu baudžiamojo persekiojimo sprendimu.

Čia svarbi dar viena detalė. Į šį rodiklį patenka išprievartavimo veikos prieš suaugusiuosius ir vaikus. O jų procesiniai rezultatai labai skiriasi.

2025 metais dėl veikų prieš suaugusiuosius tokie sprendimai buvo priimti 644 atvejais – maždaug 10 procentų užbaigtų nagrinėti veikų. Dėl veikų prieš jaunesnius nei 15 metų vaikus rodiklis siekė 33 procentus, o prieš 15–17 metų vaikus – 13 procentų.

Tai dar viena priežastis, kodėl negalima visų išprievartavimo kategorijų suplakti į vieną skaičių ir iš jo daryti universalias išvadas.

Bet juk svarbiausia, kiek žmonių iš tikrųjų nuteisiama.

Brå oficialiame seksualinių nusikaltimų apibendrinime nurodo, kad pastaraisiais metais kiek daugiau nei 10 procentų registruotų išprievartavimų pasiekia kaltinimų pateikimo stadiją, o apkaltinamųjų nuosprendžių skaičius sudaro maždaug 5 procentus registruotų veikų skaičiaus. Tai apytikris skirtingų metinių statistinių rodiklių santykis, o ne tikslus procentas, rodantis, kuo galutinai baigėsi kiekvienas konkrečiais metais pateiktas pranešimas. [5]

Yra ir konkretus teismų statistikos orientyras. Brå 2025 metų tyrime nurodyta, kad 2023 metais apie 300 apkaltinamųjų sprendimų buvo priimta dėl įprastinės sudėties išprievartavimo kaip pagrindinio nusikaltimo. Tai siauresnė kategorija nei visi išprievartavimai, įskaitant nusikaltimus prieš vaikus, todėl tokio dydžio negalima laikyti bendru visų nuteistų asmenų skaičiumi.

Tačiau vienas dalykas akivaizdus: skirtumas tarp policijos užregistruotų veikų ir teismo apkaltinamųjų nuosprendžių yra labai didelis.

Ir šioje vietoje būtina atsispirti dar vienai pagundai – paskelbti, kad visi pranešimai, kurie nepasiekė nuosprendžio, buvo melagingi. Tai būtų tokia pati statistinė manipuliacija.

Neįrodytas nusikaltimas nereiškia neįvykusio nusikaltimo

Teisėsaugos tyrimas gali baigtis labai skirtingai. Vienu atveju nustatoma, kad praneštos aplinkybės neatitinka išprievartavimo teisinės sudėties. Kitu atveju tyrimas gali parodyti, kad pranešimas neatitiko tikrovės. Trečiu atveju įrodymų nepakanka nustatyti, kas iš tiesų įvyko. Ketvirtu atveju surenkama pakankamai įrodymų pateikti kaltinimą, tačiau teismas kaltinamąjį išteisina.

Visi šie atvejai nėra tas pats.

Jeigu nusikaltimas neįrodytas, tai dar nereiškia, kad jo nebuvo. Bet jeigu apie nusikaltimą buvo pranešta, tai dar nereiškia, kad jis tikrai įvyko.

Man atrodo, kad būtent šią pusiausvyrą visuomenė labai dažnai praranda. Vienoje pusėje atsiranda žmonių, pasirengusių bet kokį kaltinimą laikyti neginčijamu faktu. Kitoje – tokių, kuriems kiekvienas nutrauktas tyrimas atrodo kaip įrodymas, kad auka melavo. Abu požiūriai yra klaidingi.

Seksualinio smurto bylose įrodinėjimas dažnai sudėtingas. Veikos neretai vyksta be liudytojų, tarp pažįstamų ar artimus santykius palaikančių žmonių. Praėjus laikui gali nebelikti reikšmingų fizinių įrodymų, o liudijimai gali prieštarauti vieni kitiems.

Tačiau ir nekaltumo prezumpcija nėra kokia nors nereikšminga formalioji procedūra. Ji saugo žmogų nuo galimybės būti nubaustam vien dėl jam pateikto kaltinimo.

Todėl jeigu norime išsiaiškinti, kiek praneštų išprievartavimų nepasitvirtino, mums reikia ne vien nuosprendžių statistikos. Reikia atskirų duomenų apie tai, kiek pranešimų buvo objektyviai paneigta, kiek neatitiko nusikaltimo sudėties, kiek liko neištirti dėl įrodymų trūkumo ir kiek buvo įrodyta teisme.

Vien 5 procentų apkaltinamųjų nuosprendžių santykis tokių atsakymų neduoda.

Be to, egzistuoja ir priešinga statistinė problema – neužregistruoti nusikaltimai. 2026 metais paskelbtoje Švedijos nacionalinėje gyventojų saugumo apklausoje (NTU), kurioje vertintos 2025 metų patirtys, 0,7 procento 16–84 metų gyventojų nurodė patyrę seksualinę prievartą naudojant jėgą ar grasinimus arba bandymą ją panaudoti.

Ši apklausos kategorija apima ir pasikėsinimus, ir ne vien užbaigtus išprievartavimus. Todėl negalima tų 0,7 procento paprasčiausiai paversti išprievartavimų skaičiumi. [5]

Tačiau apklausos aiškiai primena, kad policijai pranešama tik apie dalį seksualinio smurto. Kitaip tariant, registruota statistika vienu metu gali turėti ir perteklinių įrašų, ir milžinišką neužregistruotų nusikaltimų dalį.

Štai kodėl taip sunku apskaičiuoti tikrąjį išprievartavimų skaičių. Ir štai kodėl vienos gražios lentelės tam nepakanka.

O dabar apie migrantus. Be patogių nutylėjimų

Būtų labai patogu paskelbti, kad migracija neturi jokio ryšio su nusikalstamumu, o apie šį ryšį kalbantys žmonės yra tiesiog rasistai. Bet tai nebūtų tiesa.

2021 metais Brå paskelbė išsamų tyrimą apie įtariamuosius, turinčius skirtingą migracinę kilmę. Jame nagrinėti 2007–2018 metų duomenys.

Tyrimas parodė, kad užsienyje gimę Švedijos gyventojai buvo registruojami kaip įtariamieji nusikaltimais maždaug 2,5 karto dažniau nei Švedijoje gimę asmenys, kurių abu tėvai taip pat gimę Švedijoje. Tarp Švedijoje gimusių žmonių, kurių abu tėvai gimę užsienyje, šis santykis buvo kiek didesnis nei trys kartai.

Tai nėra nereikšmingi skirtumai. Juos reikia tirti ir suprasti.

Tačiau būtina pažymėti, kad šie santykiai apibūdina bendrą įtarimų nusikaltimais statistiką, o ne konkrečiai išprievartavimus. Be to, jie susiję su įtariamaisiais, o ne vien teismuose nuteistais nusikaltėliais.

Brå nustatė, kad dalį skirtumų paaiškina amžiaus ir lyties struktūra, pajamos, išsilavinimas bei gyvenamoji aplinka. Atsižvelgus į šiuos veiksnius skirtumai reikšmingai sumažėjo, nors visiškai neišnyko. [6]

Todėl nederėtų teigti, kad viską paaiškina skurdas arba socialinė atskirtis. Bet lygiai taip pat būtų neatsakinga viską aiškinti etnine kilme ar religija.

Yra ir kultūrinių klausimų. Kai kuriose visuomenėse vyraujančios lyčių santykių, moters autonomijos ar šeimos garbės sampratos gali prieštarauti liberaliai demokratijai būdingiems asmens teisių principams.

Jeigu žmogus atvyksta į Švediją ir mano, kad moteris privalo paklusti vyrui, kad jos atsisakymas nėra svarbus arba kad šeimos garbė pateisina prievartą, tokios nuostatos turi būti aiškiai atmetamos.

Ir nesvarbu, ar jas pateisinti mėginama religija, tradicija, ar vadinamosiomis kultūrinėmis vertybėmis.

Tačiau norint nagrinėti šių nuostatų poveikį nusikalstamumui reikia konkrečių tyrimų, o ne visų migrantų paskelbimo viena homogeniška grupe.

Migrantas nėra statistinis nusikaltimas. Tai žmogus. Jis gali būti gydytojas, inžinierius, statybininkas, studentas, pabėgėlis arba nusikaltėlis. Taip pat kaip ir vietinis Švedijos gyventojas.

Ir būtent todėl kolektyvinės kaltės principas čia yra ne tik moraliai nepriimtinas, bet ir analitiškai bevertis.

Jeigu norime suprasti nusikalstamumą, turime analizuoti individualų elgesį, socialines aplinkybes ir konkrečius rizikos veiksnius, o ne ieškoti vienos patogios tautinės ar religinės etiketės.

Dešiniųjų radikalų selektyvus rūpestis moterimis

Štai šioje vietoje man ir prasideda didžiausia problema su radikaliosios dešinės retorika.

Kai nusikaltimu įtariamas migrantas, jo kilmė nedelsiant tampa politiniu įrodymu. Vienas nusikaltimas paverčiamas argumentu prieš visą migracijos politiką, o kartais – ir prieš milijonus žmonių.

Kai seksualinis smurtas įvyksta šeimoje, tarp sutuoktinių, partnerių ar pažįstamų, tokio paties politinio susijaudinimo iš šių komentatorių girdėti gerokai rečiau.

Žinoma, ne visi dešinieji taip elgiasi. Ir ne kiekvienas žmogus, kritikuojantis migracijos politiką, yra radikalas. Tačiau selektyvus požiūris į seksualinį smurtą yra aiškiai atpažįstamas tam tikros politinės propagandos bruožas.

Štai dar vienas faktas. 2025 metų Švedijos statistikoje 38 procentai registruotų išprievartavimo veikų prieš suaugusias moteris buvo priskirtos dabartinio ar buvusio intymaus partnerio padarytoms veikoms. [1]

Tai nereiškia, kad likusias veikas padarė nepažįstami asmenys. Tai juo labiau nereiškia, kad jos susijusios su migrantais. Nusikaltėlio ir aukos santykis nėra tas pats, kas nusikaltėlio kilmė.

Bet šis rodiklis parodo, kad didelė seksualinio smurto problemos dalis yra susijusi su intymiais santykiais, o ne vien su atsitiktiniais užpuolimais gatvėje.

Radikaliosios dešinės pasakojimuose seksualinio smurto problema pernelyg dažnai susiaurinama iki vieno scenarijaus: užsienietis vyras, vietinė moteris, pavojinga gatvė ir kalta migracijos politika.

Toks scenarijus kartais gali atitikti konkretų nusikaltimą. Tačiau jis nėra visos seksualinio smurto problemos aprašymas.

Jeigu moterų saugumas tikrai rūpi, turi rūpėti ir smurtas šeimoje, ir prievarta tarp partnerių, ir seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus, ir veiksminga pagalba aukoms.

Nusikaltimo sunkumas nepriklauso nuo to, ar jį padarė švedas, afganistanietis, somalietis ar lietuvis.

Būtent todėl man atrodo ciniška, kai seksualinio smurto aukos paverčiamos politiniais simboliais, kurie ištraukiami tik tuomet, kai jų istorija tinkama antiimigracinei retorikai. Moteris čia tampa ne žmogumi, kurį reikia apginti, o argumentu prieš nemėgstamą žmonių grupę.

Ir tai jau nėra kova su seksualiniu smurtu. Tai politinis išnaudojimas.

Kairioji pozicija neturi būti akla

Mano supratimu, nuosekli kairioji pozicija šiuo klausimu turi būti gerokai reiklesnė, nei kartais atrodo viešosiose diskusijose.

Ji negali neigti migracijos ir integracijos problemų vien todėl, kad apie jas garsiai kalba politinė dešinė. Ji negali ignoruoti nusikalstamumo skirtumų tarp visuomenės grupių arba apsimesti, kad patriarchalinės kultūrinės nuostatos niekur neegzistuoja.

Lygiai taip pat ji negali atsisakyti individualios atsakomybės, nekaltumo prezumpcijos ir visų žmonių lygybės prieš įstatymą.

Man nepriimtina mintis, kad žmogų galima laikyti potencialiu nusikaltėliu vien todėl, kad jis gimė Sirijoje, Irake, Afganistane ar Somalyje. Kaip ir mintis, kad Švedijoje gimęs žmogus savaime yra mažiau pavojingas arba labiau civilizuotas.

Tačiau man taip pat nepriimtina, kai, prisidengiant kultūriniu jautrumu, mėginama pateisinti moterų teisių ribojimą, prievartą ar vyrų dominavimą.

Kairioji politika neturi būti kultūrinio reliatyvizmo įkaitė.

Žmogaus teisės, įskaitant moters teisę atsisakyti seksualinių santykių, nėra derybų objektas. Nei migrantų bendruomenėse, nei tarp vietinių gyventojų.

Todėl tikrasis klausimas turėtų būti ne tai, kaip iš vienos tautinės ar religinės grupės padaryti patogų politinį priešą. Reikėtų klausti, kaip sumažinti smurtą, geriau ištirti nusikaltimus, užtikrinti veiksmingą integraciją ir apginti aukas, kartu išsaugant teisinės valstybės principus.

Visa kita man pernelyg dažnai primena politinį teatrą.

Tai kiek gi iš tikrųjų Švedijoje išprievartavimų?

Grįžkime prie klausimo, nuo kurio pradėjome.

2025 metais Švedijoje buvo užregistruota 10 014 išprievartavimo veikų. Tais pačiais metais užbaigtas 10 886 tokių veikų nagrinėjimas, o 1 764 veikų atžvilgiu priimti baudžiamojo persekiojimo sprendimai.

Brå duomenimis, pastarųjų metų apkaltinamųjų nuosprendžių skaičius sudaro maždaug 5 procentus registruotų išprievartavimo veikų skaičiaus. Tačiau nė vienas iš šių dydžių nėra tikslus faktiškai įvykusių išprievartavimų skaičius.

Dalis pranešimų nepasitvirtina. Dalis neatitinka nusikaltimo teisinės sudėties. Dalies nepavyksta įrodyti. Dėl kai kurių nepakanka įrodymų nustatyti nusikaltimą padariusį asmenį. O apie dar kitus išprievartavimus policija apskritai nesužino.

Taigi vienu metu egzistuoja dvi priešingos statistinės problemos: užregistruojamos veikos, kurios vėliau nepatvirtinamos kaip nusikaltimai, ir realūs nusikaltimai, apie kuriuos niekada nepranešama.

Norint nustatyti tikrąjį mastą, reikėtų sujungti policijos registrus, tyrimų baigties duomenis, teismų statistiką, aukų apklausas ir kitus patikimus šaltinius. Net tuomet gautume ne absoliučiai tikslų skaičių, o statistinį įvertį su tam tikra paklaida.

Ir tai yra visiškai normalu. Mokslas ne visada gali pateikti tikslų skaičių. Kartais sąžiningiausias atsakymas yra pripažinti, ko dar nežinome.

Tačiau vien tai, kad nežinome tikslaus skaičiaus, nesuteikia teisės manipuliuoti statistika ir pateikti prielaidas kaip įrodytus faktus.

Tai galioja visiems. Ir tiems, kurie Švediją vaizduoja kaip seksualinių nusikaltimų sostinę, ir tiems, kurie mėgina įrodyti, kad didelė registruotų išprievartavimų statistika tėra nereikšmingas apskaitos ypatumas.

Ne. Tai nėra nereikšmingas dalykas. Už kiekvieno tikro seksualinio nusikaltimo yra žmogus, kurio teisės buvo pažeistos. Ir vienas toks nusikaltimas yra per daug.

Bet kartu už kiekvieno nepagrįsto kaltinimo gali būti žmogus, kurio reputacija ir gyvenimas taip pat gali būti negrįžtamai sugriauti. Todėl statistika turi tarnauti teisingumui, o ne politiniams įsitikinimams.

Pabaigai

Švedija nėra rojus. Joje yra seksualinio smurto, integracijos, socialinės segregacijos ir nusikalstamumo problemų. Jas reikia spręsti, o ne slėpti.

Tačiau Švedija nėra ir tas seksualinių nusikaltėlių užvaldytas Europos kampelis, kurį mėgina nupiešti radikaliosios dešinės propaganda.

Kai kitą kartą kas nors pateiks lentelę, kurioje Švedija pirmauja pagal registruotų išprievartavimų skaičių, siūlau užduoti keletą paprastų klausimų.

Ką reiškia registruotas nusikaltimas? Kaip skaičiuojamos pasikartojančios veikos? Ar skirtingose šalyse galioja vienodi teisiniai apibrėžimai? Kiek pranešimų pasiekia kaltinimų pateikimo stadiją? Kiek jų baigiasi apkaltinamaisiais nuosprendžiais? Ir kiek pranešimų tyrimas iš tikrųjų paneigė, o kiek liko neįrodyti?

Jeigu žmogus negali atsakyti nė į vieną iš šių klausimų, bet užtikrintai aiškina, kad visa Europa jau prarasta, verta suabejoti, ar jis apskritai domisi statistika. Galbūt jam labiau rūpi jo paties įsitikinimai.

Aš neturiu nieko prieš griežtą migracijos politikos kritiką. Priešingai, ji būtina demokratinėje visuomenėje. Tačiau norėčiau, kad tokia kritika būtų grindžiama faktais, nuoseklia analize ir individualios atsakomybės principu.

O ne dešimčia tūkstančių skaičių, kurių reikšmės kritikuojantysis net nepasivargino išsiaiškinti.

Seksualinio smurto aukos nusipelno teisingumo, o ne būti paverstos politinės propagandos dekoracijomis.

Ir jeigu kas nors iš tiesų nori apginti Vakarų civilizacijos vertybes, galbūt vertėtų pradėti nuo vienos svarbiausių jų – gebėjimo atskirti faktus nuo išankstinių nuostatų.

Šaltiniai

  1. Brå, Anmälda brott 2025 – policijai registruotos veikos.
  2. Brå, Reported and cleared rapes in Europe (2020:13) – tarptautinės statistikos palyginamumas.
  3. Brå, Samtyckeslagens tillämpning och konsekvenser (2025:3) – sutikimo įstatymo poveikis.
  4. Brå, Handlagda brott 2025 (2026:11) – 2025 m. tyrimų ir procesinių sprendimų statistika.
  5. Brå, Sexualbrott – aukų apklausos, kaltinimai ir nuosprendžių rodikliai.
  6. Brå, Misstänkta för brott bland personer med inrikes respektive utrikes bakgrund (2021:9) – migracinės kilmės statistika.

SUBJEKTYVU – subjektyvus požiūris, kurį verta tikrinti faktais.

By Simas Kliušenkovas

Gyvenu Danijoje jau 15 metų, 9 mėnesius ir 17 dienų. Administruoju didžiausią ir seniausią Danijos lietuvių facebook grupę. 2015 ir 2022 metais buvau Danijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. Vis dar esu aktyvus Danijos lietuvių bendruomenės narys. 2015 metais buvau Pasaulio Lietuvių bendruomenės Seimo nariu. Mano mintis publikavo Delfi.lt, alfa.lt, yra interviu su 15min. lrtytas.lt.